Sąrašas atrodo padrikas: krūva anglų ir amerikiečių veikėjų, analitinių centrų, žiniasklaidos kanalų ir viešųjų institucijų, įskaitant Britanijos parlamento komitetą, tyrusį „melagingas naujienas“. Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau mįslingai įspraustas į dešimtąją vietą, bet iškilių Kremliaus priešininkų nėra.
Kad ir koks silpnas būtų šis kasmet skelbiamas sąrašas, fenomenas, kuriam jis atstovauja, yra tikras. Rusijos užsienio ir vidaus politika yra maitinama sąmokslo teorijomis, kurių visų bendras požymis – vaizduoti bet kokią kritiką ir nepasisekimus kaip piktavališkų išorinių jėgų veiklos rezultatą.
Nauja knyga „Rusijos tvirtovė“ (Fortress Russia), parašyta Lidso universitete dirbančio Iljos Jablokovo, piešia išsamų ir nerimą keliantį paveikslą, kokia buvo šios mąstysenos raida postsovietinėje Rusijoje. Pakampiuose tūnoję praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio sąmokslo teorijų šalininkai kaltino Vakarus išardžius Sovietų Sąjungą, kad būtų galima pasiglemžti jos gamtinius išteklius. Iš tikrųjų sovietinė santvarka žlugo visų pirma dėl to, kad ji neveikė. Nebuvo jokio piktavališko plano – juk pašaliečius dažnai glumindavo šio proceso padariniai, pavyzdžiui, Ukrainos nepriklausomybė, Vokietijos suvienijimas, taip pat ES ir NATO plėtra. Ištaškėme milijardus, mėgindami užkirsti kelią skurdui ir išgelbėti demokratiją, bet tik pamatėme, kaip šiuos pinigus vagia sukčiai, o šalį užvaldo KGB.
Vadovaujant prezidentui V.Putinui įprotis viską aiškinti per sąmokslo prizmę tapo vyraujantis ir šiuolaikiškas. Esą Europos Sąjunga ir NATO suplanavo apsupti Rusiją, kurstyti neramumus marionetinėse valstybėse, tokiose kaip Ukraina, siekiant persitempti jas į Vakarų stovyklą. Ranka rankon su piktų kėslų turinčiais turčiais, pavyzdžiui, George'u Sorosu, jos užsimojo panašias schemas pritaikyti ir pačioje Rusijoje, išnaudodamos vietinius išdavikus: šnipus ir pakalikus, apsimetančius opozicijos aktyvistais, akademikais ir žmogaus teisių gynėjais.
Ištaškėme milijardus, mėgindami užkirsti kelią skurdui ir išgelbėti demokratiją, bet tik pamatėme, kaip šiuos pinigus vagia sukčiai, o šalį užvaldo KGB.
Bet kas, gaunantis lėšų iš užsienio, dabar įvardijamas „užsienio agentu“ ir privalo vykdyti varginančias registracijos taisykles bei tampa slaptosios policijos šniukštinėjimo taikiniu. Dabar madingas rusofobijos terminas iki puolimo prieš Ukrainą 2014 metais oficialiojoje propagandoje būdavo itin retas. Mūsų dienomis jis visur išplitęs.
Vis dėlto veiksmingiausi Kremliaus kritikai yra patys rusai, tokie kaip Aleksejus Navalnas – kovos su korupcija aktyvistas, neseniai paleistas iš kalėjimo. Iš tikrųjų nei aš, nei kas nors iš „pagrindinio dešimtuko“ niekaip negalime prilygti jo talentingai sukurtiems vaizdo įrašams, pliekiantiems režimo brutalumą, pompastiką ir sugedimą. Kadangi šio gana nacionalistiškai nusiteikusio ruso apšaukti rusofobu negali, režimas jį juodina kaip Amerikos marionetę.
Dar vienas RT ir jos sąjungininkų mėgstamas argumentas – kad užsieniečius kritikus motyvuoja godumas: pavyzdžiui, noras pasididinti knygų perkamumą. Tik iš tikrųjų tokia taktika naudojasi pati Maskva, ir tai tęsiasi jau daug metų. Jos kišenėje tupi daugybė užsienio bankininkų, teisininkų, sąskaitininkų, viešųjų ryšių darbuotojų, konsultantų ir kitų Kremliaus talkintojų, mintančių režimo puotos likučiais.
Fantastinė saga apie teisiąją Rusiją, apsiaustą grėsmingo išorinio pasaulio, padeda nukreipti dėmesį nuo tikrosios padėties. Tačiau jai reguliariai reikia naujų netikėtų siužeto vingių. Vieną jų pateikė karas Sirijoje, kitą – konfliktas Ukrainoje.
Deja, pastaruoju metu žiūrovai vėl pradėjo muistytis. Pono Putino populiarumas smunka, tempiamas žemyn pensijų reformos, kurios našta daugiausiai tenka neturtingiesiems, kai valdantysis elitas – naujieji aristokratai – gyvena groteskiškoje, niekinančioje prabangoje. Tai puikiai iliustruoja „Instagram“ paskyra „Turtingieji Rusijos vaikai“ (Rich Russian Kids) – vaizdo įrašais, kuriuose matyti, kaip Sankt Peterburge oligarchų atžalos žeria pinigus pro automobilio langus, kad pasimėgautų reginiu, kaip praeiviai galvotrūkčiais puola jų rinkti.
Dėl šios priežasties turėtume būti atsargesni kariniuose reikaluose. Ponas Putinas jau pademonstravo nerimą keliantį polinkį nerūpestingai pliaukšti apie branduolinius ginklus. Prezidento D.Trumpo karinga kalba apie JAV pasitraukimą iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF), itin svarbaus 9-o dešimtmečio ginklų kontrolės susitarimo, yra labai didelė klaida. Reikia pripažinti, kad Rusija jau iš anksčiau galvoja, kad dėl amerikiečių priešraketinės gynybos sistemų Europoje šis susitarimas yra tapęs atgyvena, todėl vysto nerimą keliančią nuo žemės paleidžiamų sparnuotųjų raketų sistemą, tiesiogiai pažeisdama sutarties taisykles.
Branduolinio ginklavimosi lenktynės tik sustiprintų Rusijos apsupties mentalitetą ir suteiktų režimui naujų dingsčių imtis tramdyti nepaklusniuosius bei reikšti įtūžį.
Tačiau atsakyti tuo pačiu būtų klaida. Negyvename 9-ame dešimtmetyje, kai stiprinti JAV branduolinį potencialą Europoje buvo gyvybiškai svarbus NATO ryžto išbandymas karybos požiūriu pranašesnio priešininko akivaizdoje. Išmesti į šiukšlių dėžę INF sutartį reikštų, kad gyvenimas taptų daug pavojingesnis. Lygiai taip pat nutiktų Senajame žemyne sutelkus daug itin lengvai paleidžiamų branduolinių ginklų, kaip norėtų kai kurie amerikiečiai (ir gynybos užsakymų rangovai). Tai sukiršintų Europos visuomenę ir išprovokuotų kaip tokį transatlantinį ginčą, kokio siekia Kremlius.
Branduolinio ginklavimosi lenktynės tik sustiprintų Rusijos apsupties mentalitetą ir suteiktų režimui naujų dingsčių imtis tramdyti nepaklusniuosius bei reikšti įtūžį. Be to, Rusija imtų atrodyti svarbesnė negu iš tikrųjų yra.
Mūsų požiūris šio sudėtingos padėties neatspindi. Ilgiau kaip pastaruosius 30 metų buvom malonūs nedidelei saujelei bjauriai besielgiančių, bet pompastiškų rusų, ir nuvertindavome arba atvirai reikšdavom priešiškumą daugumai malonių ir kuklių šios tautos atstovų. Tai iš principo neteisinga ir tik padeda Kremliui regzti pasakas apie rusofobiją. Atiduoti pagarbą Rusijos milžiniškam indėliui į pasaulio kultūrą būtų gera pradžia. Be to, konkrečiai režimo vykdomų nusikaltimų neturėtume plakti į vieną krūvą su „rusais“ bendrąja prasme.
Sudarinėti išsamius priešų sąrašus yra netikęs vaikiškas įprotis, bet jis kelia nerimą, kai pasireiškia suaugus. Turėtume viltis, kad Rusijos dabartiniai – arba ateities – lyderiai iš to išaugs.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
