Prie to pridėkit geriausią ir prieinamiausią švietimo ir sveikatos apsaugos sistemą (daugiausiai nemokamą arba smarkiai subsidijuojamą), taip pat daugybę kultūros lobių – ir atskridęs marsietis galėtų manyti, kad ES yra pasaulio centras.
Tačiau pažvelkit į geopolitinę areną: Europa yra jos paraštėse, beveik ignoruojama, pasaulį krečiant didiesiems ginčams ir konkurencijai. Ką Europa daro dėl konflikto tarp Irano ir Saudo Arabijos? Arba dėl susijusio konflikto, kuriame dalyvauja Saudo Arabija ir Jemenas?
Ji nematoma Artimųjų Rytų taikos procese arba tame, kas iš jo liko. Ji neaptinkama Sirijos kare ir Venesuelos humanitarinėje krizėje. Ji didžia dalimi yra suglumusi dėl Kinijos. Netgi savo artimiausioje kaimynystėje ji nesėkmingai veikė Ukrainoje ir Vakarų Balkanuose. Vienintelė aiški jos politikos sėkmė – papirkti Turkiją, kad ši sustabdytų į šiaurę traukiančius pabėgėlius, taip pat gana ribotos, Prancūzijos vadovaujamos pastangos stabilizuoti Šiaurės Afriką.
Dalis šios problemos yra laikina. Naujoji ES vadovybė dar nepradėjo darbo. Ankstesnioji jau iššaudė savo šovinius. Bet kokius išlikusius politinės energijos blyksnius suryja „Brexit“.
Didesni keblumai yra struktūriniai. Didelės Europos valstybės, ypač Prancūzija ir Vokietija, nori pačios formuoti savo užsienio politiką, nepančiojamos Briuselio eurokratų. ES institucijoms leidžiama vadovauti, kam tik jos nori – jeigu tik sprendžiamas klausimas nėra svarbus arba priemonė nėra veiksminga. Pageidautina, kad būtų ir viena, ir kita.
ES į centrinę sceną įleidžiama tik kaip pagalbinė veikėja, kad kartotų žodžius, jau ištartus pagrindinių aktorių. Tačiau esmingiausia problema – kad ES negali apsispręsti, ar ji nori veikti kaip JAV sąjungininkė, ar kaip atsvara administracijai, kurią daugelis Europos elito narių atsainiai atmeta kaip ekscentrišką, pagiežingą ir savanaudę.
ES pasielgtų daug protingiau, jeigu susitelktų į problemas, kur iš tikro galėtų padėti jos ekonominis svoris: neleisti technologijų milžinėms (amerikiečių ir kinų) grobti mūsų privatumo.
Jaučiama pagunda pereiti prie nepriklausomos retorikos, tačiau susilaikyti nuo realių veiksmų. Pavyzdžiui, Irano klausimu JAV pozicija aiški, nors ir kontroversiška: remti saudus ir mėginti nuvaryti į bankrotą mulų režimą Teherane. ES su tuo nesutinka ir nori išsaugoti branduolinį susitarimą, suderintą su Iranu didžiųjų pasaulio galybių, palaikant Obamos administracijai.
Tokia nuostata pateisinama, bet ES stinga įtakos ir ryžto visokeriopais remtis šia logika – pavyzdžiui, sukuriant veiksmingą finansinį mechanizmą, kuriuo naudodamasis Iranas galėtų apeiti JAV sankcijas.
ES panašiai mėgsta kalbėti, kad reikia plėtoti savo atskirą gynybos politiką, suteikiant jai „strateginę autonomiją“ – supraskit, kad nereikėtų atsiliepinėti į JAV nacionalinio saugumo patarėjo Johno Boltono skambučius.
Ši nuostata irgi pateisinama, tačiau tokiu atveju reikės paaiškinti ES mokesčių mokėtojams, kad jiems per ateinančius dešimtmečius teks skirti milžiniškas sumas gynybai, kad būtų galima prilygti gynybos pajėgumams, kuriuos šiuo metu gali užtikrinti tik JAV – arba juos pakeisti. Kalbos yra daug pigiau.
ES pasielgtų daug protingiau, jeigu susitelktų į problemas, kur iš tikro galėtų padėti jos ekonominis svoris: neleisti technologijų milžinėms (amerikiečių ir kinų) grobti mūsų privatumo, taip pat kiek įmanoma užtikrinti taisyklėmis pagrįstos tarptautinės tvarkos gyvybingumą. „Kietųjų“ saugumo priemonių srityje vienintelė praktiška galimybė – bendradarbiauti su JAV. ES negali realistiškai tikėtis griežti pirmuoju smuiku pasaulinėje scenoje. Tačiau ji gali siekti būti antrąja ryškiausia žvaigžde.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
