Naujienos iš Vengrijos ir Rumunijos išties atrodo niūrios. Vengrijos ministras pirmininkas Victoras Orbanas piktdžiugiškai laužo ES taisykles ir dažniausiai nesulaukia pylos. Jis įžeidinėja kitus lyderius. Jis išspyrė iš užsienio finansuojamą Vidurio Europos universitetą – kliaudamasis piktinančiai menka dingstimi. Jis nedorai ir trumparegiškai mėgino destabilizuoti Ukrainą. Jo ryšiai su Rusija yra skandalingi. Naujausias akibrokštas – kai jis pasiūlė sovietinių laikų marionetinei institucijai – Tarptautiniam investiciniam bankui – itin palankų susitarimą atidaryti savo biurą Budapešte.
Rumunijos tarnybos savo ruožtu stengiasi sužlugdyti buvusios pagrindinės korupcijos persekiotojos Lauros Codrutos Kovesi kandidatavimą į Europos prokuratūros vadovo postą. Kritikai sako, kad viršija savo įgaliojimus ir politizuoja savo vaidmenį. Jos šalininkai argumentuoja, kad ji tiesiog pernelyg veiksmingai gaudė „stambias žuvis“ iš Rumunijos valdančiosios partijos.
Slovakija irgi išgyveno tamsų laikotarpį. Pernai įvykdytas žurnalisto tyrėjo Jano Kuciako ir jo sužadėtinės Martinos Kušnirovos nužudymas vertė manyti, kad organizuotas nusikalstamumas veikia nebaudžiamai ir galbūt yra dangstomas pareigūnų. J.Kuciakas rašė apie korumpuotus verslininkus, su ES subsidijomis ir PVM susijusį sukčiavimą, taip pat liūdnai pagarsėjusios Italijos mafijos „'Ndrangheta“ mėginimus užmegzti ryšių su slovakų politikais.
Praėjus kiek daugiau kaip metams Slovakijos tarnybos suėmė verslininką, anot jų, užsakiusį šiuos nužudymus. Tai yra viena priežastis pasidžiaugti.
Kita yra Zuzanos Čaputovos pergalė per praeitą savaitgalį vykusius prezidento rinkimus. Ji lengvai įveikė isteblišmento kandidatą – ES komisarą Marošą Šefčovičių. Ponia Čaputova yra politikos autsaiderė, žinoma dėl savo tvirtų liberalių pažiūrų ir puikių pasiekimų kovojant su korupcija. Ponas Šefčovičius (neslepsiu – mano draugas) irgi buvo stiprus kandidatas, bet jį rinkėjų akyse lemtingai aptemdė ryšiai su Roberto Fico valdančiąja partija.
Z.Čaputovos pergalė griauna užsienyje susiformavusį stereotipą. Manyta, kad Slovakija yra socialiai konservatyvi šalis, vadovaujama glaudžiais ryšiais siejamos saviškių klikos. Tačiau kai buvo suteikta galimybė balsuoti už padorų pasirinkimą, slovakai ja bemat pasinaudojo. Galbūt jie nesutinka su Z.Čaputova dėl gėjų santuokų, bet sugeba įžvelgti, kad ji nėra su niekuo susaistyta, myli savo šalį ir nori įnešti pokyčių.
Kodėl taip nenutinka dažniau? Stiprūs nepriklausomi kandidatai turi galimybę išsiveržti per prezidentų rinkimus, kaip tikriausiai gegužės 12-ąją pamatysime Lietuvoje, kur nepriklausomas ekonomistas Gitanas Nausėda tvirtai pirmauja prieš centro kairiųjų premjerą Saulių Skvernelį ir konservatorę parlamentarę Ingridą Šimonytę. Šią tendenciją taip pat pabrėžia komiko Volodimyro Zelenskio įspūdinga sėkmė per Ukrainos prezidento rinkimų pirmąjį ratą.
Vis dėlto per parlamentų rinkimus ir vyriausybėms priimant sprendimus asmeniniai talentai mažiau svarbūs, o didesnę reikšmę įgyja verslo interesai, regioninė įtampa ir politiniai karteliai. Rinkėjai įniršta, pasipila protesto balsai, rizika didėja.
Z.Čaputovos pergalė griauna užsienyje susiformavusį stereotipą.
Ši problema sudėtinga, bet ji nėra unikali Europos žemyno rytinei pusei. Visame išsivysčiusios pramonės pasaulyje rinkėjai reiškia nepasitenkinimą esama padėtimi. Pavyzdžiui, Britanijoje visuomenės palaikymas „Brexit'ui“ per 2016 metų referendumą ir vėliau vargu ar buvo gerai argumentuotas nepritarimas Europos politinės architektūros subtilybėms – tai veikiau buvo interpeliacija dėl padėties pastaraisiais dešimtmečiais.
Trumpai tariant, kad pamatytume politinį paralyžių, korupciją ir kunkuliuojantį visuomenės nepasitenkinimą, reikėtų pažvelgti į pietus ir vakarus, o ne rytus. Įtariu, kad daugelyje šalių rinkėjai norėtų turėti galimybę rinktis žmogų, panašų į Z.Čaputovą, galintį įnešti gaivaus oro gurkšnį į jų priplėkusią politiką. Ir juolab Britanijoje.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
