Tačiau iš tikrųjų dauguma NATO šalių neturėjo pakankamų ginklų ir technikos išteklių, kad galėtų kautis rimtame kare su Rusija. 2016 metais pažadėti sustiprinimo planai taip ir nebuvo parengti. Taip pat nesulaukta investicijų į kariuomenės mobilumą. Nors Britanijos kariai Estijoje ir daug didesnės amerikiečių pajėgos Lenkijoje atrodė esantys rimti kontingentai, kiti (pavyzdžiui, Kanados vadovaujamos daugiašalės pajėgos Latvijoje arba vokiečių buvimas Lietuvoje) atrodė veikiau simboliniai.
Vasario 24-ąją Rusijai užpuolus Ukrainą šis požiūris buvo sudraskytas į skutus. Kremlius pasirodė esantis daug labiau linkęs rizikuoti, negu manė užliūliuotieji saviapgaulės. Rusijos žvėriškas elgesys su civiliais okupuotoje Ukrainoje priminė estams, latviams ir lietuviams traumą, patirtą valdant sovietams. Morališkai ir strategiškai privalu ginti Baltijos šalis nuo pat bet kokio konflikto pradžios.
Parengti būtinas Baltijos šalių gynybos priemones bus sunku, tačiau Suomijos ir Švedijos sprendimas įstoti į Aljansą suteiks paspirtį. Strateginio traukimosi dešimtmetis baigėsi. Pavyzdžiui, dalijantis žvalgybos duomenimis ir priimant sprendimus nebereikės įveikti atotrūkio tarp NATO ir blokui nepriklausančių šalių. Vis dėlto dar reikia apgalvoti daug detalių, kaip antai: vadovavimo struktūrą, štabų išdėstymą, naujus gynybos planus, jūrų pajėgų strategiją ir bendrą pajėgų parengties lygį.
