Užuot taip padariusi, Rusija imasi priešingos taktikos. Neblogas to pavyzdys – rugsėjo 14-ąją Rusijos ambasados Izraelyje socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbta žinutė. Joje išvardyta keliolika daugiausia miglotų tarptautinių susitarimų, sudarytų tarpukario pabaigoje, pavyzdžiui, Danijos ir Vokietijos 1939-ųjų gegužės 31-ąją pasirašyta nepuolimo sutartis. Paskutinis – 13-asis – susitarimas tame sąraše yra žinomiausias: tų pačių metų rugpjūčio 23-ąją sudarytas Molotovo-Ribbentropo paktas.
Viešumoje nepuolimo paktu vadintas susitarimas tarp dviejų Europos totalitarinių imperijų pribloškė pasaulį. Tačiau tiesa buvo dar labiau šokiruojanti. Tą pačią dieną Sovietų Sajungos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai dar pasirašė slaptuosius protokolus, pagal kuriuos pasidalijo Rytų Europą į įtakos sferas. Tos taikios šalys ir milijonai jų gyventojų buvo pasiųsti mėsmalėn.
Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino susitarimas tiesiogiai nulėmė, kad Sovietų Sąjunga okupavo Baltijos šalis, neprovokuota užpuolė Suomiją, Lenkija ir Rumunija buvo padalytos, o didžiojoje dalyje regiono įsigalėjo totalitarinis valdymas, lydimas žudynių ir niokojimo.
Visas sovietų per Ispanijos pilietinį karą pelnytas tikėjimas antifašizmu netrukus išgaravo. Be to, susitarimas su velniu žlugo. Dvejais metais vėliau Hitleris užpuolė Sovietų Sajungą. Milijonai žmonių, daugiausia – Sovietų imperijos kaliniai, žuvo kovodami rytiniame fronte. Milijonai civilių, dauguma jų – žydai, buvo į rytus slenkančių nacių sušaudyti ar nunuodyti dujomis. Atsitraukus Hitlerio pajėgoms, prasidėjo ištisus dešimtmečius trukusi Rytų Europos sovietinė okupacija.
Hitleris Stalinui taip apsuko galvą, kad, užuot stiprinęs Sovietų Sąjungos gynybą, jis ją silpnino ir ignoravo visus perspėjimus apie artėjantį nacių puolimą.
Visa tai kyla iš rugpjūčio 23-osios Hitlerio ir Stalino pakto ir yra svari priežastis vadinti jį baisiausiu XX amžiaus diplomatijos istorijos epizodu. Rusija anksčiau su tuo sutikdavo. Borisas Jelcinas, pirmasis demokratiniu keliu išrinktas Rusijos prezidentas, 1992-aisiais nurodė išslaptinti slaptuosius protokolus. O 2009-aisiais, tvyrant geriems Maskvos ir Varšuvos santykiams, tuometinis Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas viename laikraščio straipsnyje pasmerkė Molotovo-Ribbentropo paktą ir pavadino jį amoraliu.
Net ir dabar nedaug rusų atvirai gina tą susitarimą. Tačiau vis dažniau jie atmeta kritiką paktui ir tai daro dėl kelių priežasčių. Sovietų Sąjungai susitarimas davė itin svarbaus laiko apsiginti. Jis užkirto kelią naciams Rytų Europoje užgrobti daugiau teritorijų. Jis buvo gynybinis, taktinis atsakas į kitų šalių, sudariusių susitarimus su Hitleriu, negarbingą elgesį.
Dauguma šių argumentų yra menkai pagrįsti. Hitleris Stalinui taip apsuko galvą, kad, užuot stiprinęs Sovietų Sąjungos gynybą, jis ją silpnino ir ignoravo visus perspėjimus apie artėjantį nacių puolimą. Jei to pakto nebūtų buvę, mažai tikėtina, kad Hitleris būtų apskritai rizikavęs kariauti su Lenkija.
Net ir dabar nedaug rusų atvirai gina tą susitarimą.
Stipriausias ir nuoširdžiausias Rusijos argumentas yra tas, kad ir kitos šalys sudarinėjo su Hitleriu susitarimus, „nukreipdamos nacių agresiją į SSRS“, kaip kad tvirtina rusų ambasada Izraelyje. Kokį dar pasirinkimą turėjo Stalinas be jokių potencialių sąjungininkų Vakaruose?
Iš dalies tai tiesa. Kai kurie iš tų susitarimų buvo apgailėtini, ciniški ar brutalūs. Po praėjusio amžiaus 4-o dešimtmečio niekas neatrodė gerai. Bet tik Rusija bando teisinti praeities veiksmus. Miuncheno susitarimas, kurį dėl Čekoslovakijos 1938-aisiais sudarė Didžioji Britanija ir Prancūzija, kelia gilios, nuolatinės ir (beveik) universalios gėdos jausmą, kaip ir visa 4-o dešimtmečio „nuolaidžiavimo“ politika.
Tačiau tik Rusija kritikuoja kitas šalis už „fašizmą“ dėl to pakto sukurtų karo meto dilemų ir ignoruoja komercinius, karinius ir saugumo ryšius, kuriuos SSRS pasirinko turėti su Hitlerio Vokietija.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
