Dar blogiau: tariamai nepriklausomas filmas gavo 250 tūkst. dolerių finansavimą iš Kanados mokesčių mokėtojų kišenės. Toliau juosta keliaus į Toronto kino festivalį, kurio programoje ji pristatoma kaip „kvapą gniaužiantis pasakojimas apie pasiaukojimą ir iliuzijų griūtį, kuriame kareiviai primena pėstininkus negarbingame žaidime“.
Ukrainiečiai ir jų draugai visa tai teisingai regi kaip išliekančios Rusijos hegemoninės įtakos pasaulio kultūrai dalį. Tai, ar už subsidijas ir kino festivalius atsakingi asmenys yra paprasčiausi neišmanėliai, ar jie yra apimti apsimestinio sąžiningumo, suteikiančio vienodą svorį tiek kaltininkui, tiek aukai, yra antraeilis dalykas. Rusijos istorija pasakojama, nes Rusija yra didelė ir svarbi. Ukraina? Tai jau darėme praėjusį mėnesį. Gal kitais metais.
