Tada galite pagalvoti apie apsikeitimą. Jei turite sulaikytų Rusijos šnipų, galbūt juos galima iškeisti – prieš ar po teismo – į Vakarų agentus, nykstančius sovietinių laikų kalėjime. Taip anksčiau šį mėnesį du lietuviai ir norvegas buvo iškeisti į du rusus.
Taip pat galite pasikalbėti ir su kitomis draugiškomis šalimis – gal jūsų kontržvalgyba aptiko kokios nors informacijos, kuri būtų naudinga jų kontržvalgybos agentūroms.
Bet kokiu atveju informuokite sąjungininkus – tai yra ženklas, kad esate rimtai nusiteikę dėl gynybos. Taip pat pasikalbėkite ir su savo visuomene. Tokios naujienos turėtų būti priminimas, kad Kremlius nesivelia į aljansus. Draugišką elgesį jis supranta kaip silpnumo ženklą ir tuo pasinaudoja. Jūs turėtumėte paaiškinti, kad sugauti šnipą yra sėkmės, o ne nepasisekimo ženklas. Tai rodo, kad sistema veikia. Jūsų pareigūnai turėtų aiškiai pasakyti, kad jų tyrimai tęsiami. Bausmės – griežtos, bet visi, kas mano, kad jiems gali būti iškilęs pavojus, apie tai turėtų pasisakyti dabar, o ne laukti, kol bus sugauti.
Tačiau jūs neturėtumėte paklausti „Kodėl?“ ir tvirtinti, kad viskas toliau eisis kaip įprasta. Toks menkas buvo Serbijos prezidento Aleksandro Vučičiaus atsakas šį mėnesį „YouTube“ pasirodžius vienam vaizdo įrašui, kuriame matyti kaip pulkininkas leitenantas Georgijus Klebanas, buvęs Rusijos ambasados Belgrade karo atašė padėjėjas, perduoda pinigus vienam į atsargą išėjusiam serbų karininkui.
Prezidentas sakė, kad G.Klebanas turėjo 10 kontaktų su trimis šaltiniais ir tris kartus perdavė pinigus, o kiti rusų žvalgybos pareigūnai iš viso turėjo dar devynis šaltinius šalies ginkluotosiose pajėgose. A.Vučičius nesukritikavo Rusijos ambasadoriaus ir liūdnai aiškino, kad Serbija buvo vienintelė Europos valstybė, nepaskelbusi sankcijų Rusijai. Jis buvo įsitikinęs, kad Vladimiras Putinas apie tą operaciją nieko nežinojo. Serbija nekeis savo politikos „broliškos ir draugiškos“ Rusijos atžvilgiu. Kitą mėnesį planuojamas serbų lyderio vizitas į Maskvą tebėra darbotvarkėje.
Esama požymių, kad šis šnipo demaskavimas nebuvo serbų kontržvalgybos darbas; jai, regis, nepavyko nufilmuoti G.Klebano susitikimų dėl jo apsaugos. Tai sufleruoja, kad Serbija sulaukė pagalbos iš užsienio, veikiausiai – kurios nors Vakarų šalies. Tačiau prezidentas Vučičius už tai nepadėkojo. Užuot tai padaręs, jis skundėsi, kad Vakarų valstybės šnipinėja ir Serbiją.
Galbūt ir gerai, kad jos tai daro: didžiausia buvusios Jugoslavijos šalis yra Kremliaus intrigų židinys regione.
Nepastovi Serbijos užsienio politika, balansuojanti tarp Briuselio, Pekino ir Maskvos, tęsiasi. Interviu „Der Spiegel“ A.Vučičius atmetė bet kokias užuominas, kad Serbijos antifašizmas ir užuojauta silpnesniam turėtų išsiplėsti iki paramos Ukrainai, kovojančiai su Rusijos agresija. „Man nerūpi tarptautinė arena, – kalbėjo jis. – Man rūpi Serbija ir Balkanai. Taškas.“
Tai primena Riką Bleiną iš „Kasablankos“ (Casablanca), kuris pagalbos prašymus atmesdavo sakydamas „Dėl nieko nerizikuosiu. Šio pasaulio problemos – ne mano reikalas.“ Ponas Vučičius gal ir nesirūpina išoriniu pasauliu, bet šalys iš išorės, tokios kaip Rusija, neatsako laikydamosi pagarbaus atstumo. Jos laiko Serbiją geopolitiniu žaislu. Šnipo demaskavimas jai buvo galimybė pabėgti nuo tokios padėties, o ne ją pabrėžti.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
