George'o Orwello „Gyvulių ūkyje“ (Animal Farm) minimos avys stabdė kitų gyvūnų diskusijas bliaudamos „Keturios kojos – gerai, dvi kojos – blogai!“ Patyčias internete ir kišimąsi į svetimus procesus įgalinusios didžiosios technologijų kompanijos – ciniškos, galingos ir turtingos – dabar kelia tokią didelę grėsmę mūsų laisvei, kad Orwello avių pamekenimai atrodo visiškai nekenksmingi.
Didžiosios Britanijos premjerė neseniai pasmerkė visuomeniniame gyvenime augantį „nusivylimą ir agresiją“ ir pareikalavo, kad socialinės žiniasklaidos kompanijos „padidintų savo pastangas“ įveikti patyčias internete.
Theresa May – ne viena tokia. Tiek Britanijoje, tiek kitose šalyse didėja sutarimas, kad šiuolaikinių komunikacijų ardomoji korozinė galia kelia grėsmę demokratijai. Neapykantos kupinos žinutės ne tik baugina mūsiškius sprendimus priimančius veikėjus ir skaldo visuomenę. Tokiais pačiais metodais naudojasi ir priešininkai iš užsienio, siekdami susilpninti mūsų aljansus ir pakenkti saugumui.
Didieji „komunikacijos paslaugų teikėjai“, kaip kad juos vadina vyriausybė, tikrai galėtų padaryti daugiau. Tačiau net jei „Facebook“, „Google“ ir „Twitter“ pasisamdytų armiją moderatorių, jie niekada nesugebėtų tinkamai sukontroliuoti milžiniško kiekio turinio, skelbiamo jų suteikiamose platformose.
Teoriškai įmanoma sureaguoti į kraštutinius neapykantos kupinų kalbų atvejus, tokius kaip tiesioginiai grasinimai smurtu ar aiškūs rasiniai užgauliojimai, nors dažnai tokios reakcijos sulaukiama pernelyg vėlai. Vis dėlto kitos dezinformacijos ir klaidingos informacijos formos yra gerokai slidesnės ir pavojingesnės.
Pavyzdžiui, Rusija turi tūkstančius automatinių netikrų paskyrų – vadinamųjų interneto botų. Jie išradinėja arba beatodairiškai skleidžia kontroversijas, apgaules ir gandus. Jų tikslas – ne laimėti ginčą, o jį pakurstyti. Neseniai vienas JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad iš Rusijos remiamų paskyrų vienu metu buvo reklamuojami judėjimai #blacklivesmatter (Juodaodžių gyvybės svarbios) ir #bluelivesmatter (Policininkų gyvybės svarbios). Kibernetiniai detektyvai išsiaiškino, kad nors tos tviterio ir feisbuko žinutės buvo sukurtos šešėlinių veikėjų, jomis tiki ir dalijasi tikri žmonės. Tokie ir panašūs triukai gilina mūsų socialinį ir politinį susiskaldymą.
Tikroji problema – kad mes pernelyg atlaidžiai žiūrime į anonimiškumą. Visai nesunku sukurti elektroninio pašto dėžutę ar paskyrą socialiniuose tinkluose. Ne ką sunkiau sukurti ir tinklalapį. Tada galima apsimetinėti kitais žmonėmis arba paprasčiausiai išgalvoti asmenybes. Baronienė Joanna Shields, buvusi Silicio slėnio ekspertė ir Britanijos premjerės patarėja interneto klausimais, neseniai skundėsi, kad feisbuke yra 27 tariamos jos asmeninės paskyros. Jose skelbiamos jos nuotraukos ir kita teisinga informacija; viskas atrodo taip tikroviška, kad apsigavo net kai kurie šios moters draugai.
Anonimiškumas suteikia beveik visišką laisvę ir atima atsakomybę iš tų, kas vadovaujasi tulžingumu, godumu ar ideologija. Didžiulis kiekis duomenų, kuriuos apie mus renka socialinės žiniasklaidos kompanijos, leidžia kaip niekada anksčiau tiksliai ir slaptai parinkti reklamas tam tikroms vartotojų grupėms.
Visa tai dažniausiai lieka už realaus gyvenimo kalbos dėsnių ribų. Jei norite, kad jus vertintų rimtai, jums reikia įrodyti, kas toks esate. Tikrame gyvenime anoniminės žinutės paprastai laikomos apgaulingomis arba įtartinomis, todėl jų įtaka mažesnė.
Turėtume sukurti naujas internetinio gyvenimo taisykles. Svarbiausias žingsnis būtų gauti teisę patvirtinti savo tapatybę. Mums turėtų būti leista susieti savo elektroninio pašto ir socialinių tinklų paskyras su kita informacija apie save, tokia kaip banko detalės, telefono numeriai, adresai, kredito reitingai ir valdžios institucijų išduoti dokumentai. Neturime suteikti tų duomenų technologijų milžinėms; mums reikia, kad mūsų duomenų saugotojai išleistų elektroninį „žetoną“, galintį patvirtinti, kad norime vieną paskyrą susieti su kita informacija.
Jau egzistuoja kelios tapatybės patvirtinimo internete sistemos. „Google“ valdoma elektroninio pašto paslauga „Gmail“ kai kuriems savo verslo klientams siūlo galimybę savo siunčiamus elektroninius laiškus pažymėti auksinio raktelio simboliu, kuris reiškia, kad siuntėjas yra tikras. Tviteryje „patvirtintos“ paskyros žymimos mėlyna varnele, nors tie kriterijai yra migloti, o pati patvirtinimo procedūra – subjektyvi. Panaši schema veikia ir feisbuke.
Sustiprinę tapatybės patvirtinimą ir pavertę jį teise, o ne privilegija, situaciją pakreiptume tikrų žmonių naudai. Tyčia sukurtos anoniminės paskyros, kurios paprastai yra kenkėjiškos ir fiktyvios, atsidurtų šešėlyje. Dauguma žmonių rinktųsi elektroniniu paštu ir socialiniuose tinkluose bendrauti tik su patvirtintų paskyrų savininkais. Lygiai kaip tikrame gyvenime: prieš skirdami kažkam savo laiką ir pasitikėjimą, norime sužinoti to žmogaus vardą. Po tokių pokyčių virtualiojoje erdvėje diskusijos taptų kultūringesnėmis, o pašaliniams būtų žymiai sunkiau į jas įsikišti.
Tačiau didžiosios technologijų kompanijos neskuba to daryti, nes daugybė jų platformose esančių paskyrų yra netikros: feisbuke tokių yra net 20 procentų. Jos gerina socialinių tinklų statistiką. Technologijų magnatų reakcija į vyriausybių spaudimą kol kas yra iki nemandagumo abejinga ir vis dar banali.
Jiems reikėtų pasisaugoti. Šią savaitę per Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos iniciatyvos „Arena“, skirtos ištirti, kokį pavojų dezinformacija kelia demokratijai, pristatymą istorikė Anne Applebaum interneto sukeltą žiniasklaidos sukrėtimą palygino su situacija, kai spaustuvės sugriovė vienuolių rašytinio žodžio monopolį. „Esame pačioje pradžioje, – perspėjo ji. – Vėliau bus religiniai karai.“
Technologijų milžinės subrendo ir suklestėjo ne Rusijoje ar Kinijoje, o įstatymus gerbiančiose laisvose visuomenėse, kurioms dabar dėl tų kompanijų elgesio yra iškilęs pavojus. Magnatai turėtų būti suinteresuoti išlaikyti sąlygas, kurios pavertė juos turtuoliais.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
