Svarbiausia Ukrainos prezidento rinkimų žinia – ne nepaprasta autsaiderio televizijos komiko Volodomyro Zelenskio pergalė, o pareigas einančio prezidento pralaimėjimas. Ukraina patenka į retą ir garbingą kategoriją kaip vieta, kur gali būti pats galingiausias žmogus šalyje (ir vienas turtingiausių), bet negali išvengti žmonių nepasitenkinimo.
Rinkimai – negrabus mechanizmas. Į juos sudedamas painus emocijų ir interesų mišinys, o gaunami paprasti atsakymai. Daugiau balsų vienai pusei, mažiau – kitai. Kada nors galbūt sugalvosim kažką geriau. Tačiau rinkimai pasižymi vienu dideliu privalumu: jie priverčia politikus bijoti rinkėjų. Tai negarantuoja gero valdymo! Kita vertus, nebaudžiamumas skatina blogą valdymą.
Kalbant sąžiningai, Porošenka toli gražu nebuvo toks blogas kaip jo pirmtakas. Jis gerai atstovavo Ukrainos interesams užsienyje. Jo vyriausybė įvykdė kai kurias svarbias reformas. Jis perėmė valdžią tuo metu, kai šaliai grėsė pralaimėti ir būti sudraskytai. Jam vadovaujant Ukraina išgyveno tris krizes: konstitucinę, finansų ir karinę. Galbūt istorijoje jis bus prisimenamas maloniau negu dabar.
Vis dėlto rinkėjai norėjo pokyčių. Buvo per daug kalbama apie kovą su korupciją, o pažangos buvo per mažai ir ji atėjo per vėlai. Porošenka negailestingai (kai kurie pasakytų – ciniškai) išnaudojo tokias temas kaip kalba, tapatybė, istorija ir kultūra. Jo šalininkai pagrįstai peikė poną Zelenskį kaip nerimtą veikėją, bet be pagrindo tvirtino, kad jis tikriausiai yra Kremliaus statytinis. Ukrainiečiai – patriotiški, bet nemėgsta, kai jų patriotizmą išnaudoja partiniams tikslams.
Didžiausias kliuvinys pagalbai iš išorės buvo korupcija.
Visa tai yra blogos naujienos ponui Putinui. Jo svajonė apie civilizacinę ir religinę hegemoniją, apimančią įsivaizduojamą rusakalbį ortodoksišką pasaulį virto griuvėsiais – kaip ir jo propagandos naratyvas. Ukraina, neva atsidūrusi nacių rankose, yra vienintelė šalis pasaulyje, kur tiek prezidentas, tiek premjeras yra žydai. Rinkėjai sugriovė teiginį, kad šalį valdo grėsmingas pučistų režimas, primestas marionetininkų iš užsienio. Šalyje, kurioje anksčiau buvo išsikerojęs rinkimų klastojimas, šįkart balsavimas buvo laisvas ir sąžiningas. Taip pat paaiškėjo, kad aštraus etninio arba kalbinio susiskaldymo idėja irgi yra nesąmonė. Ukraina yra dvikalbė šalis, ir rinkėjai pabrėžtinai piktinosi mėginimais tai pakeisti – bet kuria kryptimi.
Trumpai tariant, Ukraina yra laisva šalis, o Kremliaus melo mašinos darbas sulig kiekviena diena atrodo vis absurdiškesnis. Ko gera, rusai ilgisi dienos, kai ir jie galės džiaugtis laisve išspirti savo valdytojus kartu su jų banditų ir bičiulių svitomis.
Vis dėlto rinkėjai norėjo pokyčių. Buvo per daug kalbama apie kovą su korupciją, o pažangos buvo per mažai ir ji atėjo per vėlai.
Be to, šie rezultatai yra labai gera žinia Ukrainos draugams Vakaruose. Tai ženklas, kad „demokratijos recesija“ nėra tokia gili ar bauginama, kaip gali atrodyti. Rezultatai pateisina tuos, kas ankstesniais metais skatino padėti Ukrainai ir ragino sprendimus priimančius veikėjus bei visuomenę ignoruoti Kremliaus sekamas baisias pasakas. Didžiausias kliuvinys pagalbai iš išorės buvo korupcija. Jeigu Zelenskis sugebės pasiekti įtikinamos pažangos šiame fronte, už tai laukia puikus ekonominis, politinis ir karinis atlygis.
Žinoma, tai nereiškia, kad naujasis prezidentas turėtų išvengti priekabaus vertinimo už savo nepatyrimą, lengvabūdiškumą, savo abejotinus draugus arba beatodairišką požiūrį į politiką. Jam būtina suburti komandą, pajėgią stumti skubiai reikalingas reformas per vidaus politikos kliūčių ruožą. Jam reikės pelnyti saugumo ir gynybos profesionalų pasitikėjimą bei energingai pradėti megzti ryšius su užsieniu. Rusija jam surengs sunkų karinį, diplomatinį arba abiejų rūšių egzaminą.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
