Akibrokštą galima pateisinti, kadangi tokį patį retorinį provokacinį klausimą pirmiausia (anksčiau) suformulavo opozicija, t. y. premjero oponentai. Taigi LRT tik pakartojo kitų subjektų iškeltą klausimą. Tačiau sunku patikėti, kad LRT nesupranta tokio klausimo primityvumo ir nusileidžia į politinio intrigavimo (menkinimo) banalumo lygmenį. Nacionalinis visuomeninis transliuotojas neveiktų rimčiau ir atsakingiau net ir tuo atveju, jei, neapsiribodamas premjeru, papildomai paklaustų:
a) Europos Sąjungos komisaro Vytenio Andriukaičio, ar jis į Respublikos Prezidentus kandidatuoja „kaip eurokomisaras“. Šis politikas, kuris 2014 m. paskirtas Europos Komisijos nariu (komisaru, atsakingu už sveikatą ir maisto saugą), Vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. Sp–200 įregistruotas „kandidatu į Respublikos Prezidentus“;
b) Europos Parlamento nario Petro Auštrevičiaus, ar jis bandė kandidatuoti į Respublikos Prezidentus „kaip europarlamentaras“. Šis politikas, kuris 2014 m. išrinktas Europos Parlamento nariu, Vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. Sp–97 įregistruotas „pretendentu būti kandidatu į Respublikos Prezidentus“, tačiau, jam nepateikus 20 000 jį remiančių rinkėjų parašų, minėtos Komisijos 2019 m. balandžio 9 d. sprendimu Sp–2018 neregistruotas kandidatu į Respublikos Prezidentus (atsisakyta tai daryti);
Nejaugi vienam kandidatui laisvu apsisprendimu atsistatydinus iš eitų pareigų tam, kad susikoncentruoti į rinkimų kampaniją, visiems kitiems jo varžovams derėtų daryti tą patį?
c) Seimo narės Ingridos Šimonytės, ar jį kandidatuoja į Respublikos Prezidentus „kaip Seimo narė“? Ši politikė, kuri 2016 m. išrinkta Seimo nare, Vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. Sp–204 įregistruota „kandidate į Respublikos Prezidentus“.
Visi šie pavyzdžiai akivaizdžiai atspindi klausimo(ų) teisinį absurdiškumą ir žurnalistinį nekorektiškumą, kurio LRT negali nepastebėti ir toleruoti.
Pagal Konstituciją ir įstatymus akivaizdu, kad Vyriausioji rinkimų komisija, gavusi ir patenkinusi suinteresuoto asmens, kuris atitinka pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo sąlygas (reikalavimus), prašymą, pirmiausia registruoja jį pretendentu, o nustatytos formos lapuose ar elektroniniu lygmeniu surinkus ne mažiau kaip 20 tūkstančių kandidatūrą remiančių piliečių parašų ir sumokėjus rinkimų užstatą – kandidatu į Respublikos Prezidentus.
Taigi nėra ir negali būti premjero ar komisaro įregistravimo pretendentu ar kandidatu į Respublikos Prezidento postą. Rinkimų santykiuose nėra ir negali būti kandidato, įregistruoto „kaip premjeras“ ar „kaip komisaras“.
Todėl, regis, neatsitiktinai Vyriausioji rinkimų komisija, gavusi atitinkamos politinės partijos skundą ar jam prilygstantį pasiteiravimą, 2019 m. balandžio 4 d. išvadoje, kuri kažkodėl nesvarstyta Komisijos posėdyje (tik suderinta su Komisijos nariais elektroniniu paštu) ir neįforminta tokiu sprendimu, kuris priimamas posėdyje balsuojant ir gali būti skundžiamas administraciniam teismui kaip įprastas Komisijos aktas, nustatė, kad Respublikos Prezidentė, 2019 m. kovo 17 d., taigi savivaldybių merų rinkimų antrojo turo metu, žurnalistams komentavusi ir kritikavusi Saulių Skvernelį dėl jo tam tikrų veiksmų užsienio politikoje (vizito Izraelyje ir pasisakymų apie Latviją), nenaudojo tarnybinės padėties rinkimų agitacijai, kadangi viso labo išsakė savo kritišką nuomonę apie premjerą, bet ne apie kandidatą.
Išeina, kad nei Respublikos Prezidentei, nei jos kritiką pateisinusiai minėtai Komisijai nekyla klausimų, kur, kada, kaip ar kiek Saulius Skvernelis veikia ir sulaukia kritikos būtent „kaip premjeras“, o kur – „kaip kandidatas į Respublikos Prezidentus“. Šiuo požiūriu galima suprasti žiniasklaidos priemonių skelbtą informaciją apie nuosaikų Komisijos atsakymą.
Kas kita būtų, jei LRT, remdamasi konkrečiais faktais ir su jais susijusiomis konkrečiomis gyvenimiškomis aplinkybėmis, paklaustų, ar Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo narė Ingrida Šimonytė, Europos Sąjungos komisaras Vytenis Andriukaitis, kandidatuodami į Respublikos Prezidentus, nesinaudoja atitinkama tarnybine padėtimi, ja nepiktnaudžiauja.
Ar tai sunku įžvelgti ir subalansuoti LRT misijos aspektu ir su šia misija sietinų profesionalumo ir korektiškumo reikalavimų kontekste? Nejau nematoma, kad lazda neproporcingai perlenkiama (o spalvos – sutirštinamos), jei nevienodai vertinami ir kritikuojami visi kandidatai į Respublikos Prezidentus bei jų galimybės pasinaudoti tarnybine eurokomisaro, Seimo nario, premjero padėtimi rinkimų kampanijos (agitacijos) tikslais?
Žinoma, LRT ir parlamentinė opozicija ar kandidatas į valstybės vadovus Arvydas Juozaitis gali argumentuoti, kad premjero įgaliojimai ir su jais susiję administraciniai „resursai“, kurie neaprėpiami dėl oficialių vojažų ir spaudos konferencijų ar Vyriausybės kanceliarijos paslaugų, nepalyginamai didesni nei visų kitų jo priešininkų, įskaitant Seimo narę Ingridą Šimonytę ir jos galimybes rinkimų kampanijos (agitacijos) tikslais registruoti įstatymo projektą ir jį svarstant agituoti kitus Seimo narius balsuoti „už“. Tačiau vargu ar galima įtikinamai teigti, kad Europos Komisijos nario, komisaro Vytenio Andriukaičio tarnybinė padėtis nublanksta palyginti su minėtais premjero Sauliaus Skvernelio disponuojamais „resursais“.
Apskritai, premjero kassavaitiniai pirmininkavimai Vyriausybės posėdžiams, tarnybinės kelionės ar spaudos konferencijos savaime nerodo, kad su tuo susiję (tam skiriami) atitinkami „valstybės pinigai naudojami rinkimų kampanijai“.
Šiame kontekste svarbu korektiškai pripažinti, kad, pvz., atitinkamoje rinkimų kampanijoje 2019 m. kovo mėnesį ir tam tikromis balandžio mėnesio dienomis dalyvavusio (dalyvaujančio) Ukrainos prezidento Petro Porošenkos ar Izraelio premjero Benjamino Netanyahu anksčiau suplanuoti ar nenumatyti staiga surengti oficialūs vizitai į užsienio valstybes būtent rinkimų kampanijos laikotarpiu, kaip ir politiniai pareiškimai (atsikirtimai oponentams) oficialiose spaudos konferencijose rinkimų kampanijos laikotarpiu, negali būti pagrįstai prilyginami šių pareigūnų tarnybinės padėties savanaudiškam naudojimui rinkimų kampanijai (agitacijai), nebent tai būtų itin įtikinamai paneigta remiantis ypatingais akivaizdžiais ir teisėtai surinktais (gautais) duomenimis (ne vien telefoninių pokalbių pasiklausymu gautais duomenimis).
Taigi prasidėsiančios ar prasidėjusios Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos kontekste premjeras Saulius Skvernelis, kuris Rusnėje 2019 m. sausio 17 d. paskelbė dalyvausiantis šioje kampanijoje, neabejotinai teisiškai galėjo, pvz., tiek 2019 m. sausio pabaigoje vykti į Izraelį susitikti su minėtu premjeru Benjaminu Netanyahu, tiek Mažeikiuose 2019 m. balandžio 5 d. susitikti su Lenkijos premjeru Mateušu Moraveckiu, kartu aplankyti Renavo dvarą ir atminimo gėlėmis pagerbti šiame dvare augusius brolius Stanislovą ir Gabrielių Narutavičius, kurie XX am. pradžioje itin nusipelnė atkuriant ir stiprinant nepriklausomas Lietuvos ir Lenkijos valstybes.
Su tuo kategoriškai nesutinkant, tektų neįtikinamai įrodinėti, kad pvz., Ukrainos Prezidentas po 2019 m. kovo 31 d. įvykusio pirmojo šios valstybės vadovo rinkimų turo, t. y. pagal gautus rinkėjų balsus patekęs į 2019 m. balandžio 21 d. vyksiantį antrąjį turą, esą negali oficialiai susitikti su kitos valstybės prezidentu ar premjeru, tuo tikslu vykti į užsienį, pvz., Vokietiją, nes analogiškos lygiavertės galimybės neturi jo priešininkas, kuris taip pat pateko į antrąjį rinkimų turą, tačiau neina analogiškų ar panašių pareigų (iki tol nebuvo ir dabar nėra pagal diplomatinį protokolą lygiavertis valstybės pareigūnas).
Taip samprotaujant išeitų, kad VFR kanclerė Angela Merkel galėtų nepažeisti tarptautinės teisės principų (nesikišti į Ukrainos vidaus reikalaus ir su jais susijusią rinkimų kampaniją) tik tuo atveju, ji Vokietijoje priimtų abu kandidatus, nors vienas jų – valstybės vadovas, o kitas – pareigų valstybės tarnyboje neinantis menininkas (komikas).
Tačiau tvarūs dvišaliai santykiai ir taikos (karinių veiksmų pabaigos) Rytų Ukrainoje prioritetai gali būti pakankamu pagrindu VFR kanclerei susitikti tik su dabartiniu Ukrainos valstybės vadovu, kuris dėl to neturėtų būti laikomas panaudojęs tarnybinę padėtį rinkimų kampanijai, kadangi ją susitikimo atveju naudotų Ukrainos valstybės interesams.
Esmės nekeičia Lietuvos rinkimų tradicijoms ir politologijai reikšmingas klausimas, ar minėtas Lietuvos premjero pareiškimas apie apsisprendimą kandidatuoti į Respublikos Prezidentus turėjo nuskambėti ne jo tarnybinės išvykos į Rusnę metu (susitikime su vietos gyventojais), bet laisvu nuo darbo (tarnybos) metu, t. y. „privačioje erdvėje“.
Viena vertus, galima suprasti opozicijos ir ypač Gabrieliaus Landsbergio kritiką. Kita vertus, galima manyti, kad vietos gyventojų klausimui atsakyti skirtas premjero atsakymas, kurio patvirtinamas minėtas apsisprendimas, savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti tarnybinės padėties naudojimo rinkimų kampanijai faktą, nebent tai būtų itin įtikinamai paneigta remiantis ypatingais akivaizdžiais ir teisėtai surinktais (gautais) duomenimis (ne vien telefoninių pokalbių pasiklausymu gautais duomenimis), pvz., apie tai, kad pats premjeras ar jo patarėjai iš anksto viską inscenizavo, t. y. prašė vietos gyventojų, kad jie paklaustų apie tokį premjero apsisprendimą.
Nejau LRT ir opozicija, remdamasi diametraliai priešinga pozicija ar kokiu nors griežtesniu principu, bando atsakingai įsivaizduoti ir propaguoti idealą, kuris esą pasireiškia tik tuo atveju, kai į Respublikos Prezidentus kandidatuoja vien tokie asmenys, kurie neina jokių pareigų valstybės institucijose ar yra atsistatydinę iš privačiose įmonėse ir įstaigose (pvz., komerciniuose bankuose) eitų pareigų?
Nejaugi vienam kandidatui laisvu apsisprendimu atsistatydinus iš eitų pareigų tam, kad susikoncentruoti į rinkimų kampaniją, visiems kitiems jo varžovams derėtų daryti tą patį?
Gal ir gerbiamai Ingridai Šimonytei esą teisiškai ar morališkai privalu atsistatydinti iš Seimo nario pareigų, nes jos priešininkas Gitanas Nausėda atsistatydino iš pareigų, eitų komerciniame banke?
Šiame kontekste įsikomponuoja tos pačios LRT žurnalistės perteklinis nekorektiškas vertinimas, kuriuo siekta komentuoti klausimo, kurį jį suformulavo premjerui, atsakymą.
Regis, buvo klausiama, kada Ministras Pirmininkas pasinaudos jo anksčiau viešai paminėtomis (žadėtomis) atostogomis dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimų kampanijoje. Gerbiama žurnalistė, išgirdusi nekonkretų, bet iš esmės aiškų Ministro Pirmininko atsakymą, kad premjeras pagal Vyriausybės įstatymą turi teisę gauti 10 dienų atostogas dalyvauti minėtoje kampanijoje ir tokia teisė bus įgyvendinta, reagavo daugiau ar mažiau šokiruojančia arogantiškumo ir susireikšminimo kupina forma, regis, taip: „Kaip suprantu, nepasakysite“. Tačiau premjeras nesutriko ir pademonstravo subtilų džentelmeniškumą: „Ačiū, kad esate supratinga“.
Buvo galima pratrūkti juokais, išgirdus, kaip vyresnis ir tikrai „daugiau matęs“ premjeras subtiliai atkirto itin laisvai eteryje besijaučiančiai ir susireikšminusiai (gerokai jaunesnei) pašnekovei, veikusiai LRT ir jos populiarios rytinės laidos lygmeniu.
Žinoma, LRT ar opozicija gali pagrįstai argumentuoti, kad daugumoje Lietuvos žiniasklaidos priemonių netrūksta kritiškų nekorektiškų klausimų ar priekaištų premjerui Sauliui Skverneliui.
Išties, ne taip seniai, gal prieš metus ar pusę metų, buvo galima atlaidžiai krūptelėti ir švelniai pyktelėti, kai „Lietuvos ryto televizijos“ vakarinio pokalbio vedėja, kuri jaunesnė nei jos kalbintas Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, išgirdusi jo atsakymą, nusistebėjo, maždaug taip: „Ar Jūs naivus, ar...“ („Nežinau, ar Jūs naivus, bet...“).
Deja, atviroje darnioje pilietinėje visuomenėje, kurios turi būti visad siekiama pagal tai nurodančią Lietuvos Konstitucijos preambulę, tik vyresnis ar vienmetis korektiškas žurnalistas, „matęs daugiau gyvenimo“, galėtų pagrįstai vadinti kalbinamą Ministrą Pirmininką naiviu ar galimai naiviu, tuo leisdamas suprasti žiūrovų ar klausytojų auditorijai, kad premjerą kalbinantis žurnalistas neabejotinai nenaivus.
Tačiau kita situacija, jei klausomasi nacionalinio (visuomeninio) radijo transliuoto, kuris nepriskiriamas komercinei televizijai, genetiškai linkusiai į šokiravimą ir intrigavimą siekiamų pajamų (pelno) kontekste. Todėl LRT radijo laidų klausytojo lūkesčiai ir reiklumas gali ir turėtų būti didesni.
Tiesa, galima argumentuoti, kad ta pati LRT žurnalistė, kuri neabejotinai profesionali ir itin perspektyvi, savo pernelyg šaltu ir maksimalistiškai užtikrintu balsu, tinkančiu labiau vakaro televizijai, nei rytinėms radijo laidoms, yra visiems griežtoka, kadangi primygtinai kamantinėjo ne tik premjerą, bet ir kitus kalbintus pareigūnus, kaip antai tokiose dviejose situacijoje:
a) po pirmojo savivaldybių tarybų ir merų rinkimų turo rytinėje radijo laidoje itin nekorektiškai spaudė į kampą Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkę Laurą Matjošaitytę, jos arogantiškai klausdama, kaip gali būti, kad šios Komisijos kompiuteriai (serveriai) „užlūžo“ jau po pirmojo rinkimų turo. Galima tik stebėtis ir žavėtis, kaip kita, ne mažiau charizmatiška ir ambicinga, pašnekovė L.Matjošaitytė tiesioginiame eteryje atkirto: „klausytojams noriu patikslinti, kad kompiuteriai ir serveriai neužlūžo, bet juose sulėtėjo prieiga“;
b) po antrojo savivaldybių merų rinkimų turo rytinėje radijo laidoje, regis, iš anksto pasiruošusi ar gal net kitų suinteresuotų asmenų paprašyta (bet tikrai ne šiaip sau, ar nei iš šio, nei iš to) tendencingai ir užgauliai paklausė nuoširdžiai telefonu atsakinėjusio buvusio žemės ministro ir Seimo nario Broniaus Markausko, išrinkto tam tikros savivaldybės meru, maždaug taip: „O kaip rinkėjai, Jūsų pažadai kandidatuojant į Seimo narius“?
Tokioje situacijoje taip pat galima netekti žado: užuot pasitenkinusi atsakymu, LRT žurnalistė tarsi bandė „įgelti“, sumenkinti naujai išrinktą merą, galimai apgavusį tuos rinkėjus, kurie 2016 m. balsavo už jo išrinkimą Seimo nariu. Viskas būtų gerai, jei toks kandus rytinis LRT klausimas, skirtas su valdančiojoje koalicijoje esančia partija (sąjunga) siejamam politikui B.Markauskui, pastarosiomis dienomis būtų analogiškai suformuluotas su parlamentine opozicija siejamam buvusiam Seimo nariui Arūnui Gelūnui, kuris Seimo nario pareigas iškeitė į Dailės muziejaus vadovo pareigas, laimėdamas atitinkamą konkursą ir atsisakydamas Seimo nario mandato.
Taigi kodėl LRT nuoširdžiai ir korektiškai (dėl principingos pozicijos subalansavimo) nepasiteiravus, ar buvęs Seimo narys A. Gelūnas 2016 m. nemelavo Seimo rinkėjams ir nenuvylė jų didesnės dalies, pastaraisiais mėnesiais dalyvaudamas konkurse ir jį laimėdamas tam, kad 4 metams (iki 2020 m.) iškovotą Seimo nario mandatą pirma laiko iškeistų į jam priimtinesniu pasirodžiusį Dailės muziejaus vadovo etatą? Nejau Seimo nario A. Gelūno pareiškimas atsistatydinti ir jį patenkinęs Vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. Sp-187 tam, kad, nustojus būti politiku, pradėti vadovauti depolitizuotam Dailės muziejui, mažiau domina LRT... palyginti su Seimo nario B.Markausko atsistatydinimu tam, kad, netekus tautos atstovo mandato, toliau tęsti politiko veiklą savivaldybės mero lygmenyje?
Tokie subjektyvūs pastebėjimai ir kritiški vertinimai tikrai nesusiję su šių eilučių autoriaus asmeninėmis politinėmis pažiūromis ar palankumu vienai konkrečiai politinei partijai, juo labiau vienam kandidatui į Respublikos Prezidentus.
Sunku susitaikyti, kad anksčiau tiek metų ramiai ir subalansuotai skambėjusios kitų šiltesnių žurnalistų ramiai vedamos LRT rytinės laidos (Ryto garsai) pastaruoju metu vis labiau panašėja į LRT televizijos vakarinę laidą „Panorama“ ir joje neretai pasireiškusį vienos jaunos užtikrintos greitakalbės žurnalistės dominavimą.
Tačiau negalima susitaikyti su teisiškai ydingu neargumentuotu priekaištavimu ar intrigavimu, kad premjeras, kandidatuodamas į Respublikos Prezidento postą, neišvengiamai naudoja rinkimų kampanijai tarnybinę padėtį („valstybės pinigus“), Lietuvoje ar užsienyje susitikdamas su kitų valstybių premjerais ar prezidentais, juo labiau kritikuodamas Respublikos Prezidentę.
Jei minėta Respublikos Prezidentės 2019 m. kovo 17 d. kritika premjerui dėl jo veiksmų užsienio politikoje pagal minėtą Vyriausiosios rinkimų komisijos išvadą yra viso labo jos nuomonė, bet ne jos tarnybinės padėties naudojimas agituoti rinkėjus balsuoti prieš Saulių Skvernelį Respublikos Prezidento rinkimuose ar jį remiančios partijos kandidatus į savivaldybių merus antrame rinkimų ture, tai kodėl premjero kritika valstybės vadovei esą yra (turėtų būti) jo tarnybinės padėties naudojimas agituoti rinkėjus balsuoti būtent už jo kandidatūrą į Respublikos Prezidentus, o ne už kadenciją baigiančios Respublikos Prezidentės hipotetiškai remiamus (nekritikuojamus) kandidatus Gitaną Nausėdą ir Ingridą Šimonytę?
Beje, kas galėtų paneigti, kad:
a) nebūtų rimtos dingsties kvestionuoti ir menkinti Sauliaus Skvernelio kandidatavimą į Respublikos Prezidentus neatsistatydinant iš einamų premjero pareigų, jei Gitanas Nausėda, paragintas Seimo nario Stasio Jakeliūno, nebūtų atsistatydinęs iš privačiame komerciniame banke eitų patarėjo pareigų?
b) nebūtų pasireiškęs privataus „užsienietiško“ komercinio banko neleistinas kišimasis į Lietuvos valstybės vidaus reikalus (Europos Sąjungos kontekste), jei to banko patarėjas Gitanas Nausėda būtų dalyvavęs rinkimų kampanijoje, prieš tai neatsistatydinęs iš banko patarėjo pareigų.
c) kitame privačiame „užsienietiškame“ komerciniame banke dirbanti ir net akcijų, kaip darbo užmokesčio metinį priedą, uždirbusi premjero sutuoktinė įgautų neįtikėtiną „reikšmę“ (vertę, svarbą) tam bankui konkuruojant su minėtu banku, buvusiu Gitanos Nausėdos darbdaviu, jei Respublikos Prezidentu būtų išrinktas dabar premjero pareigas einantis kandidatas.
Egidijus Šileikis yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius.
