Prieš kelias dienas vienoje grupėje socialiniame tinkle „Facebook“ kilo nedidelė diskusija po kaip tik tokiu klausimu. Ten vienas smalsuolis lyg tarp kitko pasiteiravo: „Ką manote, jei nuo kitų mokslo metų vaikai bus mokomi arabiškų skaičių?“ Kai kuriems nepatiktų. Nes, geriausiu atveju, to nereikia, juk nestos į universitetą kur nors Dubajuje. Be to, kam laužyti galvas mokantis neregėtų rašmenų. Gali būti ir dar blogiau – pereis prie papročių ir religijos, juk musulmonų tikėjimą jau ir taip kiša.
Iš pradžių grupės nariai atsargiai nustebo (esą Turkijoje supranta ir lietuviškai, ir rusiškai), dar pasitikslino, ar klausimo autorius nejuokauja. Kai kas suskubo pareikšti, kad „visai nupušo, kam to reikia“, bet iškart pasiteisino, jog suprato, kad mokys arabų kalbos. Kitiems pasirodė nebloga mintis, jei moksleivis planuoja stoti į universitetą Dubajuje. Buvo ir stipresnio nusivylimo. Vienas grupės narys perspėjo, jog „skaičiai – ne viskas“, ir neigiamai įvertino, kad vaikui kiša musulmonų tikėjimą, nors jie – katalikų šeima.
Tiesa, jau pirmieji posto komentatoriai perprato klausėją – jis greičiau pokštavo ar tikrino kitų grupės narių išsilavinimą. Juk arabiškus skaičius, vos tik pradedame mokytis skaičiuoti, naudojame visi. Juos matome ir matematikos vadovėliuose, ir kainų etiketėse, ir telefono ekrane kam nors skambindami, ir leistiną greitį ar galiojimo laiką nurodančiuose kelio ženkluose. Taip, tuos, kurie rašomi 3, 7 ar 9.
To, kuris prisistatė kataliku, viena komentatorė paklausė, kokiais skaičiais jis rašo, ir gavo atsakymą „normaliais“.
Kai kurie pridėjo ir nuorodą į „Wikipedia“ straipsnį apie arabiškus skaitmenis, kur nurodyta, kad jie yra dabar plačiausiai paplitę simboliai skaičiams žymėti. Šie rašmenys buvo sukurti indų matematikų, tik vėliau juos perėmė arabai, o iš šių – europiečiai. Dėl kolonizacijos mums įprasti skaitmenys paplito po visą pasaulį ir turbūt nėra valstybės, kur jie nebūtų naudojami. Dėl tikslumo reikėtų pridėti, kad yra ir rytų arabų skaitmenys (٢,٤,٥,٦) – greičiausiai apie juos ir pagalvojo išsigandusieji mokslų.
To, kuris prisistatė kataliku, viena komentatorė paklausė, kokiais skaičiais jis rašo, ir gavo atsakymą „normaliais“. Jaunai atrodantis mažamečių vaikučių tėtis pasiteisino kilmės nepamenąs, nes mokyklą baigė seniai, „bijąs suklysti, bet arabiškai nesivadina“.
Į vieno grupės nario repliką, kad mokslai dar niekam nepakenkė, kitas atšovė klausimu: „Norėtum, kad tavo vaikas laužytųsi mokykloje su kažkokia musulmonų kalba, vėliau – gramatika, jų papročiais ir religija? Nėra čia būtent tas taškiukas (jei kas nematę arabiško rašto – ten taškiukų daug – aut. past.), nuo kur prasideda vėjai, taip sakant, paauglių galvose ir brukimas kitokios religijos į galvas?“ (truputį pataisiau klaidas, nes autorius ne tik matematikos, kalbos ir gramatikos bei religijos reikalų neišmano, bet ir lietuviškai nelabai rašyti moka). Bet čia pat, paklaustas, kokius skaičius naudoja – turbūt ne romėniškus, jis užsiminė, kad dukra „paišo kažkokiais afrikietiškais“, net pats nelabai supranta.
O dabar aname klausime pakeiskime vieną žodį: sakykime, vaikams reikės mokytis romėniškų skaičių? Juos tikrai esate matę ir gal net žinote reikšmes, bent iki 10, tad mokytis nėra ką. Tačiau įsivaizduokite, kad su jais reikėtų atlikti matematinius veiksmus (pvz., L x V – XII + III, o gal suskaičiuoti kokį integralą) arba užrašyti istorines datas (pvz., MCMXC.III.XI). Nieko sudėtingo – 241 ir Kovo 11-oji. Visi rašmenys žinomi, bet va priprasti juos naudoti vietoj skaičių… Tik kodėl negirdėti skundų, kad kažkas bruka keistą religiją? Romėnai turėjo net vyno Bakchą – bent SAM galėtų pasipiktinti.
Tai gal verčiau tie arabiški, kurie taip išgąsdino tautiečius? Juk kai kurie – net panašūs į mūsiškius: 0 – ۰, 1 – ١, 9 – ۹. Tarimas – irgi: du – do, penki – penž, šeši – šeš, aštuoni – hašt (rašau, kaip skamba). Jei baisu, kad tektų mokytis kringeliukų, kurių niekas nesupranta, šiek tiek statistikos: internetas sufleruoja, kad anglų kalba gimtoji yra 360-400 mln. žmonių, arabų – 310 mln., lietuvių – kukliems 3 mln. (tikriausiai truputį daugiau). Užtat arabų kalba – senesnė. Anglų kalbai – per 1,4 tūkst. metų, lietuvių – panašiai, arabų susiformavo jau mūsų eros pradžioje.
Kad neatrodytų, jog kringeliukais rašo tik teroristai, užtenka prisiminti vieną iškiliausių musulmonų mokslininkų – fiziką, astronomą, mąstytoją ir rašytoją Ibn Siną (Vakaruose žinomą kaip Avicenna). Šis persas parašė 450 įvairių darbų ir yra vadinamas ankstyvosios moderniosios medicinos tėvu. Jei tinka gydymas, paremtas jo įžvalgomis, kodėl netinka jo vartota kalba? Dar daugiau – persai bene pirmieji turėjo viešąsias ligonines. Puikiai žinomas ir persų matematikas, astronomas, poetas Omaras Chajamas, bene plačiausiai pagarsėjęs savo ketureiliais – rubajatais.
Mokėti ne tik jų skaičius, bet ir vieną kitą žodį pravartu, norint palankesnio požiūrio.
Jei sveikata ir literatūra – nė motais, galima žiūrėti pragmatiškai – Lietuvos verslininkai jau ne vienerius metus dairosi į arabų šalis. Mokėti ne tik jų skaičius, bet ir vieną kitą žodį pravartu, norint palankesnio požiūrio. Mums irgi patinka, kai užsieniečiai pasisveikina lietuviškai. Ir visai žemiška priežastis – turizmas. Kai jau studijuosite tame Dubajuje ar šiaip ten turistausite (ši kelionių kryptis – vis populiaresnė tarp lietuvių) ir norėsite pasivažinėti po apylinkes, pastudijuokite arabiškus pavadinimus – lotyniškomis raidėmis jie kartais būna transkribuoti ne visai tiksliai. Taip mes kartą dėl E, kurios nebuvo žemėlapyje, bet kuri buvo ant kelio ženklo, praradome daug brangaus laiko.
Žinote, kas keisčiausia? Diskusija dėl skaičių virė tarp Vokietijos lietuvių. Tų, kurie gyvena užsienyje, taigi tarp truputį kitokių žmonių – kitaip kalbančių, valgančių, švenčiančių, besimeldžiančių. Kurių vaikai eina į vokiškas mokyklas su kitokiomis mokymo sistemomis. Kurie matę truputį daugiau pasaulio nei vien iki kaimyno durų. Ir vis tiek kita – kas ne taip, kaip yra išmokę ir įpratę, – dažnas iškart atmeta. Vienas komentatorius, išgirdęs, kad Lietuvoje arabiškų skaičių visada moko, atsiduso: „Nieko nuostabaus…“ Dar pridėjo, kad Vokietijoje gyvena jau seniai, vaikai ten gimę ir mokykloje mokosi, nėra laiko gilintis į juokus, tik šiaip sugalvojęs paklausti, „kur tokie vėjai vyksta“.
Mano pirma mintis, perskaičius tą klausimą, buvo: nagi, patikrinkime lietuvių toleranciją… Bet gi ne taip. Diskusija vyko gana kultūringai, be aštresnių komentarų apie lietuves ant „babajų“ arba atvirkščiai, siūlymų deportuoti Europą užplūdusius pabėgėlius ar leistis į kokį kryžiaus žygį. Ne tolerancijos, o išsilavinimo stoka čia, nemokėjimas naudotis „Google“, tradicinė lietuviška paranoja ir naujovių baimė.
Ta pati baimė, dėl kurios nesugebame išspręsti WXQ problemos, civilizuotai tvarkytis su pabėgėliais ir draugiškai sugyventi su savomis mažumomis. Dabar, žiūrėk, net žodžio bijome. Įsivaizduokite tik, arabiški! Mums, priklausomai nuo amžiaus ir patriotizmo, tinka tik anglų arba rusų kalba (ir kažkodėl nebijome pavirsti anglikonais ar pravoslavais!). Neseniai išgarsėjusi kosmopolitė Ieva savo opuso, liaudyje žinomo kaip „Seniai karo nebuvo“, nesugebėjo parašyti vien lietuviškais žodžiais. Žiūrime rusiškus serialus ar sovietines komedijas geriausiu atveju su subtitrais - ir nieko, įdomu, juokinga.
Ne skaičiuose, rašmenyse ar religijoje velnias slypi, o žmonių galvose. Ir jas galima spręsti tiesiog domintis tuo, kas toliau paties nosies. O mokymasis, sako, atitolina senatvinę silpnaprotystę.