Tik kai keli naujienų portalai pora sakinių pranešė apie 27-erių sportininkės laimę, džiugią žinią nusirašę iš jos paskyros socialiniame tinkle „Facebook“, žurnalistai suskato ją pakalbinti. Labiau ne dėl to, kad nacionalinės rinktinės žaidėja (kam tas futbolas pas mus rūpi, o dar moterų…), bet dėl tos antrosios pusės.
Užtat uolūs nuomonės reiškėjai socialiniuose tinkluose ir naujienų portalų komentarų skiltyse kibo į darbą. Nemažai jų sveikino porą, linkėjo laimės ir negrįžti į Lietuvą – vardan ramaus gyvenimo, bet kur kas daugiau nepatingėjo papilti paplavų. „Einu vemti“, – brūkštelėjo vienas komentatorius, puikiai apibūdindamas tai, kuo užsiėmė šimtai jo kolegų.
„Sodoma ir Gomora“, „ligonės ir nepakaltinamos“, „Ir kam čia skelbti tokią gėdą Lietuvai?“, „O kodėl mes turėtume džiaugtis tuo, kas prieštarauja mokslo dėsniams?“, „Nesmerkit jų. Jos yra feminizmo politikos aukos“, – keli švelnesni iš piktų komentarų. Ne vienas pasisakė stipriau: „Jos ne susituokė, o susikergė“, „išsigimėlės“, „Nesuprantu, kaip galima mergai susituokti su merga? Futbolą žaidžia, jai į galvą įspyrė? O jei į galvą dar labiau įspirs, gal tuoksis su savo kate, nes norėsis, arba su papūgėle?“, „Vaistai dar neišrasti tiems ir toms gamtos klaidoms? Ne! Gaila. Ir Adolfo, gaila, nėra“.
Panaši reakcija buvo ir „Facebook“, nors ten matomas kiekvieno vardas (ar bent slapyvardis), taigi už patyčias kur kas lengviau paskųsti policijai. „Kaip beeitų tas pasaulis pirmyn, man šlykštu, neapsimetinėsiu“, – prisipažino viena ponia. „Kuo daugiau tokios reklamos, tuo daugiau šansų, kad mūsų vaikai irgi nueis tuo keliu. Tegu gyvena, kaip nori, bet kitiems tegu nekiša savo gyvenimo tragedijų“, – pasiūlė kitas.
Dar vienas internautas pažėrė mokslinių argumentų: esą „filosofijos mokslininkai darė tyrimą, kas pūdo ir griauna Europą, ir priėjo prie išvados, kad tai – per didelis tolerancijos ir liberalizmo lygis“. Pavyzdžių jis toli nesidairė – esą dėl to žlugo Abiejų Tautų Respublika, kaip ir esą Romos imperija – dėl „liberalaus požiūrio į hedonistinius malonumus“. Komentatorių ypač siutina, kad nesubrendęs jaunimas, prisidengus tolerancijos lozungais, gali rūkyti „žolę“, savo vaikus pasmerkti būti anglais ar ispanais, būti gėjais ar biseksualais.
Viena ponia atvirai pasipiktino, kad „niekas nenuodija tų išsigimėlių“ ir kad „psichikos ligoniai negydomi“. Kad jau taip, ji pasiūlė jiems atlikti „autanaziją“ (akivaizdu, kad neapykanta atvirkščiai proporcinga išsilavinimo lygiui), kad „žemė apsivalytų nuo įtakingo mėšlo, kurie aplink save žmonių grupes luošina“. Ponia sulaukė priminimo, kad gali tekti savo vaikus nuodyti, ir nuostabos, kad žmonės tokiais komentarais švaistosi, nors žiniasklaidoje pilna pranešimų apie bylas dėl tokių viešų pamąstymų.
Panašu, kad kai kurių žmonių noras viešai pasityčioti nepagydomas. Antai už finansines machinacijas teistas kunigas Audrius Mikitiukas iš Jonavos, kurį, sako, parapijiečiai mėgsta, neieško žodžio nei sakydamas pamokslus, nei dalydamasis mintimis „Facebook“ apie susituokusią futbolininkę. Jo įsitikinimu, „už tai musulmonai ir sprogdina europiečius, nes čia jau beveik visi iškrypėliai“. Panašiai dvasininkas jau yra reiškęsis prieš keletą metų. Jis anuomet aiškino esąs tikras, kad tokie žmonės nei jo laikomas šv. Mišias lanko, nei bažnyčios chore gieda, o „jei apie tokius sužinos, jų nebebus“.
Žmonėms neuždrausi galvoti, ką nori, ir nepriversi mylėti visus vienodai karštai. Bet kartais geriau nepraleisti progos patylėti. Kaip ir nelįsti į kitų miegamuosius. Jei kokia mergina imtų perdėm karštai man meilintis, turbūt atsakyčiau dar stipriau nei kai kurie komentatoriai. Kaip ir savo hormonų nevaldančiam teatro režisieriui ar Seimo nariui. Jei koks dėdulė ilgiau, nei derėtų, glebėsčiuotų mano vaikus, mažų mažiausiai pasiūlyčiau pasikonsultuoti su psichologu.
Bet su kuo naktis leidžia ir ką lovoje veikia Tomas, Veronika, Martynas, Sandra ir dar geri 7 mlrd. žmonių, man rūpi mažiau nei Donaldui Trumpui – klimato kaita. Nebent jų pramogos prieštarauja įstatymui. Keista – kai vyrai prievartauja mažametes dukras ar podukras, daužo žmonas ir vaikus, smaginasi su prostitutėmis, siurbia alų ar ką stipresnio iki žemės graibymo, o jei dar paeina – toliau daužo žmonas ir vaikus, tik stipriau, mes skambiname policijai ir reikalaujame linčo teismo bei mirties bausmės. Kai vyras mylisi (jei neatkreipėte dėmesio, šis žodis kilęs iš žodžio „meilė“, o ne „smurtas“ ar „girtavimas“) su kitu vyru – šaukiamės to paties. Meilė – neteisėta, kaip ir prievarta?
Jei taip mąsto net kunigai, nieko keisto, kad homofobais tampame jau vaikystėje. Tai patvirtina Lietuvos gėjų lygos (LGL) inicijuota apklausa apie homoseksualių paauglių patirtis mokykloje. Jie kviečiami pasakyti, ar jaučiasi ten saugūs, dalintis tokiomis nemaloniomis patirtimis, kaip smurtas ir priekabiavimas. Per mažiau nei mėnesį į klausimus atsakė 1 300 moksleivių, apie 500 iš jų nurodė priklausantys seksualinėms mažumoms.
Kaip prieš kelias dienas LRT radijui sakė LGL projektų koordinatorius Tomas Vytautas Raskevičius, net 57 proc. iš pastarųjų nurodė, kad su homofobinėmis patyčiomis susiduria dažnai ar itin dažnai. Kam pasiskųsti, jie dažniausiai neturi – esą net du trečdaliai mokytojų, kurie turėtų užtikrinti saugią aplinką mokykloje, į pranešimus apie patyčias nereaguoja. Paklausti, ar per pamokas, metodinėje medžiagoje randa teigiamos medžiagos apie seksualines medžiagas, moksleiviai atsakė neigiamai.
Abejojate? Tikriausiai jau pamiršote neseną istoriją, kai Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytoja homoseksualus išvadino žudikais ir kanibalais.
Toje pačioje radijo laidoje kalbėjusi „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė nurodė, kad patyčias patiria apie 30 proc. vaikų, ir spėjo, homoseksualūs paaugliai su jomis susiduria dar dažniau. „Pastebime iš vaikų skambučių ir laiškų – tie, kurie svarsto, galvoja ar aiškiai save taip identifikuoja, pasakoja apie pažeminimą savo aplinkoje ar iš suaugusiųjų“, – kalbėjo psichologė. Į patyčias tokie vaikai reaguoja dar jautriau, mat ir taip sumaišties jų galvoje bei jausmuose pakanka.
Abejojate ir pirmaisiais apklausos rezultatais (nes juk saviškiai saviškius klausinėja)? Kodėl tuomet po Conchitos Wurst pergalės „Eurovizijoje“ prieš trejus metus į viršų šoko homoseksualų, skambinančių psichologinės pagalbos telefonais, skaičius? Kaip ir po eitynių „Baltic Pride“, net per Europos Parlamento rinkimus. Atsakymą vienoje konferencijoje pateikė pedagogė, „Jaunimo linijos“ savanorė Ausma Sakalauskaitė: nes tuomet suaktyvėja ne vien diskusijos apie seksualines mažumas, bet ir patyčios jų atstovų atžvilgiu. UNESCO tvirtinimu, patyčios dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės sumažina mokyklos lankomumą, smukdo mokymosi rezultatus ir pasiekimus. Tyrimai rodo sąsajas tarp ilgalaikių tokių patyčių ir depresijos, nerimo, nepasitikėjimo savimi, užsisklendimo, socialinės izoliacijos, miego sutrikimų. Dėl jų kenčiantys žmonės labiau linkę į savęs žalojimą ir bandymą nusižudyti.
A.Sakalauskaitė paauglystėje taip pat patirdavo patyčių dėl netradicinės orientacijos. Panaši atmosfera mokyklose tvyro iki šiol: „Pirmi žodžiai, kuriuos išgirsti mokykloje vienų vaikų sakomus kitiems, – gaidys arba pyderas.“ Užtat mokyklos administracija ar kolegos šio klausimo nekėlė. O mažesniems vaikams seksualinės orientacijos tema apskritai neaktuali. Tad iš kur jie pramoksta tų keistų epitetų?..
Futbolininkės vestuvės tik po poros dienų sulaukė didesnio žiniasklaidos dėmesio – reikia pasidžiaugti, kad teigiamo. Įdomu, ar valdžia kaip nors reaguos? Gal pagaliau pripažins realybę – kad žmonės būna visokie ir jie turi teisę tvarkytis savo gyvenimus, kaip tinkami? Sunku tikėtis, kad parlamentarai pradės mąstyti, kaip jų kolegos Švedijoje, kur tos pačios lyties santuokos įteisintos nuo 2009-ųjų, bet gal paseks estų, kurie įteisino homoseksualų partnerystę, pavyzdžiu. Ar bent nustos – reikia ar ne – šaukti, kad gėjai pražudys planetą. Bėda jiems dabar – kaip reaguoti į V.Budrytės santuoką? Pasiūlyti išmesti iš rinktinės? Skandalas būtų didesnis nei dėl keturių juodų krepšininkų ar muzikanto Ten Walls homofobiško komentaro.
O gal verčiau pasidžiaugti dviejų jaunų moterų laime ir pasielgti, kaip prieš ketvertą metų mūsų Užsienio reikalų ministerija? Johannas Spitzeris, pirmas iš visų Austrijos ambasadorių viešai pripažinęs homoseksualumą, atkeliavęs dirbti į Vilnių buvo sutiktas deramai – jo partneris vengras ministerijos tinklalapyje buvo paminėtas kaip kitų ambasadorių sutuoktiniai. Būtų proga mums parodyti, kad gerbiame žmogaus teises, o V.Budrytė, pasiuntusi kamuolį homofobams tiesiai į skaudžią vietą, gali tapti tikra žvaigžde – ne tiek daug susituokusių homoseksualių sportininkių. Tegyvuoja moterų futbolas!
TAIP PAT SKAITYKITE: Eglė Digrytė: Ieškai dovanos vyrui? Pagimdyk vaiką!
