Kad nelaužytumėte galvos, išverčiu: „Trumpai tariant, šiandien „Facebook“ skaičiau Tomaševskio įrašą, kad visi lenkai nori w ir x – pažymėjau, jog patinka“. Ironiška: greičiausiai suprantamas žodis yra pats nelietuviškiausias – lenkiška pavardė, parašyta, kaip priklauso – lietuviškai. Tokia forma, kuri tapo baubu lietuvių kalbos sergėtojams.
Pakelkite rankas, kurie supratote visus „krč“, FB ir „postus“. Gal būti, kad įstrigote paauglystėje, kur ne tik šiaip kalbėti žargonu, bet ir trumpinti žodžius išmetant balses, vietoj ū rašyti oo, y keisti estiškomis ii, užsieniečiams sunkiai perskaitomą iau – eu, o kai kurių žodžių apskritai neversti ir tiesiog pridėti lietuviškas galūnes yra cool.
Užuot žvanginus ginklus dėl jos didenybės W ir eikvojus energiją tuštiems ginčams, reikėtų pasukti galvą, kaip mokinukams įkalti į galvą elementarias taisykles. Kitaip lietuvių kalbai tikrai gali kilti grėsmė.
Tai leidžia sutaupyti vietos (ypač rašant trumpąsias žinutes telefonu) ir laiko, o kartais – kalbėtis tame pačiame reikšmių lygmenyje. Pasakykite kokiam mokinukui, kad „paskelbėte įrašą“, – geriausiu atveju sulauksite klausiamai pakeltų antakių. O pasakykite „papostinau“ – iškart užsimegs pokalbis apie „Facebook“ (atsiprašau lietuvių kalbos mylėtojų – „Veidaknygėje“, kuri yra socialinis – ak, ir vėl – visuomeninis tinklas).
Tačiau aš – ne apie tuos tinklus ir jaunimo naujakalbę, o apie baubus, kuriais apsistatome, ir šiaudinius ginklus, kuriais bandome nuo jų gintis. Išpažinsiu nuodėmę – aš irgi rašau „šnd“ ir nuolat „postinu“. Ten, kur šitai supranta.
Bet tai netrukdo kalbantis su ministru arba žmogumi, kuriam šiuolaikinis žargonas – tamsus miškas, vartoti taisyklingą kalbą, o elektroninius laiškus rašyti su visomis lietuviškomis š, č ir ž. Nes gerbiu gimtąją kalbą ir siuntu, kai lieka klaidų ten, kur nederėtų, sakykime, žiniasklaidoje.
Bet yra sričių, kur kalba nėra vienintelė bendravimo forma (jei savo mintis galima išreikšti šypsenėlėmis, vaizdais ar dainomis, kodėl to negali padaryti beprasmis raidžių kratinys?), taigi jos nereikia paversti per amžius nekintančia aksioma ir juo labiau savintis.
Pamenate, kaip atrodė M.Mažvydo ištarmė arba „Aušros“ tekstai? „Sunus, dukteris iusu tur tatai makiety, / Visa šyrdy tur tą deva žady milety“, – taip gotišku šriftu išspausdintame „Katekizme“ kvietė spausdintos lietuviškos raštijos pradininkas. „Auszra“ – taip rašytas pirmojo lietuviško žurnalo pavadinimas – spausdinta ir su lenkiškomis, ir su latviškomis raidėmis.
Dabar tai irgi atrodo lyg abrakadabra, nors prieš gerą šimtmetį rašyti „truputį lenkiškai“ buvo norma. Ir ne vien pavardes. Ar dėl to lietuvių kalba išnyko? Ne vienas turbūt pamenate V.Kernagio dainą „Kancaras čia karalius“ – tokia buvo mūsų kasdienė kalba. Su basanoškėmis, fortkėmis, dukovkėmis, univermagais, kurtkėmis ir taip toliau. Neprireikė nė dviejų dešimtmečių, kad jų nebeliktų. Kalba gyvuoja toliau, nors ir atakuojama iš visų pusių anglicizmų bei internetinės naujakalbės.
Turiu gerų žinių – nei jaunimo naujakalbė, nei w, x ir net kitos, mums rečiau matomos raidės lietuvių kalbos nepribaigs. Pažiūrėkime į lotynų kalbą – daugelis jos fragmentą esame girdėję nebent per popiežiaus rinkimus (habemus papam), Romos imperija seniai žlugusi, o kalba vis tiek egzistuoja, jos moko mokykloje ar universitete, net naujadarus kuria.
Ginčai dėl lenkų pavardžių (reikėtų pridėti visas lotynišką abėcėlę vartojančias tautas, o ypač – su užsieniečiais susituokusias lietuves bei jų vaikus, bet lenkai garsiausiai šaukia) taip užsitęsė, kad gerokai pabodo. Skamba tie patys argumentai, visi sveiko proto žmonės supranta, kad leidimas dokumentuose rašyti tas keistai (mums) atrodančias raides aptirpdytų ledo sieną tarp dviejų kaimynių, jau nekalbant apie pagarbą žmogaus teisėms ir kiekvieno asmens „prekės ženklui“ (mums neskauda užrašyti „McDonalds“, nors kai kas ir pavadinimus norėtų pataisyti pagal save).
Sakoma: viena mirtis – tragedija, tūkstantis mirčių – statistika. Ar ne tas pats su vardais? Mums tikrai patogiau viską perrašyti savaip – koks skirtumas, kaip vadinsis tūkstančiai abstrakčių piliečių. Bet ką daryti konkretaus brito White žmonai lietuvei, kuri gimtinėje turėtų pavirsti į Vhite (jei ne Vait, Vaitienę ar Baltienę) ir kuriai turbūt nuolat reikėtų įrodinėti, kad yra savo vyro sutuoktinė.
Prieš keletą metų būrelis šviesuolių moteris, besirenkančias trumpesnes pavardes, apkaltino paleistuvyste. Neva -ienė rodo „šventą priklausymą šeimai, simbolizuoja ištikimybę, glaudžius sutuoktinių santykius“, o pavardėmis be šios priesagos dangstosi „tik amoraliai, negarbingai gyvenančios moterys“.
Jei mes taip mūru stojame ginti savo archajiškų pavardžių, kodėl kokiai nors panelei Kowalskai ar poniai Wirz, turinčioms lietuviškus pasus, neleidžiame vadintis neiškraipytomis pavardėmis?
Pedagogai skundžiasi, kad nemažai abiturientų lietuvių kalbos egzamino rašinyje sugeba palikti po 20 ir daugiau klaidų – egzamino, kai, reikia manyti, moksleiviai stengėsi rašyti taisyklingai!
Užuot žvanginus ginklus dėl jos didenybės W ir eikvojus energiją tuštiems ginčams, reikėtų pasukti galvą, kaip tiems mokinukams įkalti į galvą nosinių raidžių rašymo ir kitas elementarias taisykles. Kitaip lietuvių kalbą tikrai numarinsime.
