Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Eglė Digrytė: Laikas repetuoti civilizaciją

Victoras Diawara šią savaitę tyliai sujudino prarūgusius Lietuvos užutėkio vandenis. Nedidelė naujiena, kad baigianti išsivaikščioti lietuvių tauta save laiko smarkiai pranašesne už kitų rasių ir religijų atstovus, todėl šiems patartina laikytis toliau nuo gintarinių Baltijos krantų. Bet atlikėjas, turintis afrikietiško kraujo – gardus kąsnelis kiekvienam siauresnių pažiūrų komentatoriui, savaip nusprendė išreikšti savo įsiūtį.

Užsiminęs, kad norėtų tėvus iš gimtojo Malio, kur aštrėja įtampa dėl tuaregų genčių nepriklausomybės siekio, parsivežti į Lietuvą, ir – lyg buvo galima tikėtis ko kito – sulaukęs pliūpsnio siūlymų ne tik nekviesti artimųjų, bet ir pačiam nešdintis, sureagavo nepaprastai solidžiai. Nei piktų replikų, nei moralizavimo, nei skundų. 

Savo anketoje socialiniame tinkle „Facebook“ muzikantas paskelbė keletą įrašų, kurie mažų mažiausiai galėjo nustebinti: „Tikrai nenoriu savoje šaly į gatvę išėjęs gauti į galvą nuo negro vien todėl, kad aš baltaodis“, „Taip, Lietuvai labai reikia daugiau diawarų, Lietuvai ypatingai trūksta juodžių, juk jie labai „darbštūs“, „sąžiningi“, o ypatingai jie pasižymi protu, vidutinis afrikiečio IQ yra net 70!“  Žiniasklaidoje net prasidėjo diskusija, ar netyčia kas nors neįsilaužė į atlikėjo anketą ir nepradėjo šiuos komentarus publikuoti iš keršto, – lyg tokį akibrokštą galėtų surengti vien kiti niekadėjai.

Politiškai korektiška tikriausiai būtų nuryti nuoskaudą ar pabumbėti su artimiausiais bičiuliais, dar geriau – užsikimšti ausis ir leisti minties laisvei lietis srutomis interneto platybėse. Bet principas „nematau, vadinasi, problemos nėra“ čia jau seniai nebetinka. V.Diawarai vargu ar pasidarys lengviau, bet, reikia tikėtis, pradės skaudėti ir kitiems.   Lietuva po gerų penkių mėnesių stos prie Europos Sąjungos vairo. Kaip viena sparčiausiai po krizės atsigaunančių bloko narių, bet spardanti (žodžiais, o kartais ir realiai) tuos, kurių DNR buvo užkoduota mums neįprasta išvaizda?

Kokie pasirodysime ne tik Briuselio kabinetuose, bet ir Vilniaus gatvėse, kur liepos pabaigoje vėl vyks homoseksualų eitynės? Eiliniai (jei ne glebėsčiuojantys, tai bent nekreipiantys dėmesio į kitokius) ar išskirtiniai (su gaidžių piešiniais rankose, akmenimis kišenėse ir keiksmažodžiais ant liežuvio galo) ES piliečiai?

Turime gražaus laiko parepetuoti būti civilizuoti. Jei po to pusmetį kaip nors susitvardysime, žiūrėk, ims ir patiks. 

Darbo ir socialinių tyrimų instituto tyrėjai išsiaiškino, kad Lietuvoje labiausiai nepageidaujami kaimynai – romai, buvę kaliniai, homoseksualai ir psichikos ligoniai. Tarp kolegų žmonės labiausiai nenorėtų turėti buvusių kalinių ir homoseksualų. Kiti tyrimai rodo, kad ne itin pageidautini ir juodaodžiai.

Prieš keletą savaičių teko išgirsti, kaip vienas kariškis sprogdintojus iš Afganistano (taigi musulmonus) pavadino babajais ir paaiškino: „Kad būtų paprasčiau.“ 

Su bičiuliais pasidalijusi žinia, kad Vilniuje gali būti statoma mečetė, sulaukiau komentaro: aplinkui turėtų atpigti butai.   Prieš keletą savaičių teko išgirsti, kaip vienas kariškis sprogdintojus iš Afganistano (taigi musulmonus) pavadino babajais ir paaiškino: „Kad būtų paprasčiau.“

Man pasipiktinus, kariškis vėliau pasiteisino neturėjęs galvoje nieko blogo, neva tai tėra paplitęs pavadinimas.  Ar tai neperteikia daugumos mūsų mąstymo? Nieko gatvėje nemušu, tai ir esu pakantus, o ką galvoju ir kalbu, neturėtų rūpėti. Kita vertus, žodžiai „negras“, „čigonas“ arba „juodaodis“, „romas“ pakantumo lygio dar neatskleidžia, svarbu, kokią žinią jie siunčia.

Dedamės tolerantiški, bet nesuvokiame, kad visuomenę sudaro įvairūs žmonės, o ilgakasės lietuvės (pamirškite šitą įvaizdį, jau Antano Vienuolio Veronikos laikais jis buvo beišnykstantis) savo širdį atiduoda indams, japonams ir nigeriečiams. Atostogoms renkamės Egiptą, o pietums – kinų gamintą maistą, ką jau kalbėti apie daiktus su etikete „Made in China“.

Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, pagarsėjusi nacionalistinio atspalvio eitynėmis sostinės Gedimino prospekte Kovo 11-ąją, šeštadienį vėl surengė kraujo donorystės akciją „Sausio 13-osios atminimui – švarus patriotų kraujas“.

Tikslas lyg ir gražus – prisiminti kraują už laisvę praliejusius žmones ir atkreipti dėmesį į spėliones, esą ligoniams gali būti perpilamas nekokybiškas kraujas. Ar tarp eilučių nematote noro, kad lietuvių kraują reikėtų perpilti tik grynakraujams lietuviams, o ne kažkokiems žiobarams (Hario Poterio pasaulyje taip vadinami neturintieji magiškų galių)?  „Dabar supranti, kodėl nenoriu į Lietuvą vežti savo žmonos?“ – perskaitęs apie V.Diawarą, brūkštelėjo Čikagoje gyvenantis bičiulis.

Galėčiau jam atkirsti – pažįstama mergina iš Namibijos, studijuojanti Vilniuje ir puikiai kalbanti lietuviškai, bumba tik dėl vieno – siaubingai šaltų žiemų. Kita afrikietė juokais skundžiasi, kad su ja kalba rusiškai, nors ji „ni figa“ nesupranta.  Neteko girdėti, kad atvykėlis iš bent kiek egzotiškesnės šalies griežtų dantį dėl Lietuvoje patirtų užgauliojimų ar smurto, nors tokių atvejų garantuotai būta ne vieno ir ne dviejų.

Jei jie sugeba nuryti nuoskaudas, išsilaižyti žaizdas (ne vien dvasines), susidraugauti su tikrai iš proto varančiais Lietuvos orais, kalti lietuviškų žodžių galūnes ir nesiskųsti kitais sunkumais, kodėl mes negalime truputį pabūti svetingi? Jei nuo frazės „žmogaus teisės“ ima berti, bent suvokime, kad į samanotas lietuviškas bakūžes jau užsuko globalizacija ir, panašu, niekur nebedings. 

Seimas randa laiko ir entuziazmo svarstyti, ar spyrė Neringa Venckienė ar nespyrė. Drumzlina istorija pernai pavasarį į Garliavą sulakdino aktyvistus iš visos Lietuvos, o teisinis ir privatus šeimos konfliktas buvo paverstas valstybiniu reikalu. Kodėl sveiko proto Lietuvos gyventojai, kurių neabejotinai yra daugiau nei tilptų į Klonio gatvę, negali susikaupti ir imti ginti tikras žmogaus teises? Pabandykime bent minutei tapti Victoru Diawara.
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?