Žinia, keliauti po pasaulį motociklu – tikrų tikriausias „vyriškas“ užsiėmimas, o paskaičiusi Alisos Miniotaitės straipsnį apie tariamas moterų privilegijas, sužinojau visokių gąsdinančių dalykų: pavyzdžiui, kad moterų ir vyrų vaidmenys yra „užprogramuoti gamtos dėsnių“. Tad šit ir susirūpinau: ar tik neišaugs man ūsai, besikrapštant prie motociklo grandinės? Juk jei užsiimu gamtos surėdyta „vyriška“ veikla, tai neabejotinai turėčiau tik fit fit ir suvyriškėti.
Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna ir, tiesą sakant, baisu, kad dvidešimt pirmojo amžiaus Europoje vis dar turime diskutuoti apie tai, ką, rodosi, jau išsiaiškinome prieš šimtmetį. Gerbiama A.Miniotaitė kelia retorinį klausimą: pajamų nelygybė tarp vyrų ir moterų akivaizdi ir patvirtinta statistikos, o tam, kad būtų pasiekta visiška atlyginimų lygybė, mums prireiks net dviejų šimtų metų. Tačiau Alisai neįdomu paspartinti šį procesą – atvirkščiai, autorė klausia, ar apskritai jo reikia?
Taip, miela Alisa, reikia, nes ekonominė moterų laisvė ir nepriklausomybė reikš mažiau skurdo, mažiau smurto šeimoje, smurto prieš mergaites ir moteris, mažiau prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukų. Ekonominė moterų nepriklausomybė reikš, jog moterys pagaliau iš tiesų turės tikrą, o ne dalinę, pasirinkimo laisvę, lygias galimybes ir žmogiškąjį orumą.
Naujausias mokslas sako: nėra „vyriškų“ ir „moteriškų“ smegenų: visi mes – nuostabiai individualios mozaikos, o ne sustabarėjusių stereotipų rinkiniai.
Tačiau, pasak autorės, tai būtų nenatūralu – juk „tūkstančius metų žmonijos gyvenimas buvo paremtas šeimos išsaugojimo tradicija“, ir būtent ši tradicija, teigiama straipsnyje, leidusi išlikti žmonijai. Norėtųsi priminti, jog šie seksistiniai antropologijos modeliai ir populiarus vaizdinys apie vyrą, velkantį namo mamutą, kol moteris tuo metu kuopiasi urve ir titnagu dailinasi manikiūrą, yra išrastas 9-ajame dešimtmetyje, kai buvo aukštinama moters – namų šeimininkės vaidmuo.
Su tikru antropologijos mokslu šis stereotipas bendro turi nedaug: pasidomėkite šiuolaikine antropologija, teigiančia, jog žmonija išliko ne dėl vyrų medžioklių, o moterų rinkėjų ir kaupėjų. Taip taip: vyrų medžioklė sėkminga būdavo tik maždaug 4% kartų, taigi primityvios gentys išgyveno ne dėl vyrų partemptų mamutų ir antilopių gausos, o dėl to, kad moterys nenuilsdamos rūpinosi bendruomenės uogų, šaknų, grybų ir grūdų atsargomis.
Tokie „tradiciniai vaidmenys“, kuriuos žinome šiandien, yra būdingi ne viso pasaulio, o tik mūsų, vakariečių, kultūrai. Negana to, toji tradicija tegyvuoja vos du tūkstančius metų, o žmonijai, miela Alisa, – gerokai per 200 000.
Tačiau dar liūdniau buvo skaityti autorės mintis apie tai, jog vyras, kuris pozuoja feisbukuose su kūdikiu ant rankų, tą daro tik tam, kad „nori sukelti šypseną – atrodyti žmogiškas, šiuolaikiškas ir kad tai tik dienai arba savaitei“. Nejau jūs tikrai manote, jog vyrai savo vaikus myli tik dieną arba savaitę, ar kad apskritai vaikai jiems – tik įrankis „pasirodyti žmogiškiems“?
Galbūt galėčiau parekomenduoti The Guardian redaktoriaus Maxtono Walkerio pasakojimą apie tai, kaip tėvystės atostogos tapo nuostabaus ryšio su dukrele pradžia. Sakote, mylintis tėvas neturi jokių karjeros ambicijų? Na, jei jau kaltinate „Facebook’o“ savininką Marką Zuckerbergą, išėjusį tėvystės atostogų, ambicijų neturėjimu, tuomet jūsų kartelė iš tiesų aukšta.
Po idėjos apie akmeninius vyrus seka dar viena 6-uoju dešimtmečiu atsiduodanti mintis: esą, nėra nieko blogiau, „kai moterys bando atrodyti vyriškos – „kietos“ kaip vyrai“. O kaipgi toms moterims reikėtų atrodyti? Minkštai, kaip kokiems virtinukams ar pliušiniams žaislams? Čia aš ir vėl grįžtu prie nerimo dėl potencialios savo barzdos. Juk jei yra tam tikras rinkinys išimtinai „vyriškų“ savybių, talentų bei darbų, tuomet išeina, jog „vyriško“ amato ar tikslo ėmusis mergina čia pat užsiaugins vešlią barzdą, ir, atvirkščiai, truputis pudros ant vyro veido, matyt, iškart nudžiovins jo „pasididžiavimą“. Štai kiek magiškų savybių turi tokie, rodytųsi, kasdieniški daiktai, kaip konferencijų pranešimai, motociklo grandinės ar veido pudros!
Tokie „tradiciniai vaidmenys“, kuriuos žinome šiandien, yra būdingi ne viso pasaulio, o tik mūsų, vakariečių, kultūrai.
Na, o didžiajam finalui – grėsmingos išvados: esą, „moterų tolerancija rizikai yra mažesnė“. Biologija, o ne seksistinė visuomenės santvarka, yra kalta dėl mažesnio moterų skaičiaus aukštose vadovaujančiose pozicijose, teigia A.Miniotaitė. Kviečiu pasidomėti ne atgyvenusiomis 9-o dešimtmečio teorijomis, o mokslu, tiriančiu riziką apčiuopiamais, apskaičiuojamais metodais: naujausių tyrimų duomenimis, ne testosterono kiekiai, o socializacija lemia polinkį rizikuoti bei lyderiauti.
Beje, mokslinininkė Cordelia Fine taip pat pažymi, jog senieji rizikos tyrimai buvo itin riboti: tirtos tik tam tikros rizikos rūšys, pavyzdžiui, žmonės apklausiami, ar šoktų su parašiutu arba rizikuotų finansų biržoje. Tačiau gimdymas, pasimatymas arba vienos nakties sekso nuotykis moteriai mirtimi gali baigtis kur kas dažniau nei vyrams šuolis parašiutu.
Be to, rizika kiekvienam yra skirtinga: parašiutininkai būna konservatyvūs investuotojai, o smarkiai rizikuojančio bankininko iš lėktuvo neišmestum nė su šakėmis. Naujausias mokslas sako: nėra „vyriškų“ ir „moteriškų“ smegenų: visi mes – nuostabiai individualios mozaikos, o ne sustabarėjusių stereotipų rinkiniai.
Vien todėl, kad taip yra, nereiškia, kad taip turi būti. Dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje Charlotte Stetson rašė: „Pasaulyje yra primityvių genčių, kurios gali pasakyti „karštas akmuo“ arba „karštas vanduo“, tačiau neturi „karščio“ sąvokos. Jie mato ir suvokia tam tikras savybes, tačiau negali pasakyti, kokia jų kilmė ar priežastis, negali generalizuoti. Lygiai taip pat ir mūsų visuomenėje mes pastebime individualias neteisybes ar skriaudas, tačiau gerokai užtrunka, kol pamatome priežastis. Mes sakome: blogas karalius, blogas šeimininkas, ir tik daug vėliau suvokiame, jog kur kas svarbiau pašalinti ne simptomą – karalių ar šeimininką – o priežastį: monarchiją arba vergovę. Jei mums nepatinka vaisiai, turime atsikratyti medžio.“
Panašiai ir dabar: weinsteinai, abortų draudimai, pajamų nelygybė – visa tai tėra simptomai, kurių priežastis – patriarchalinė sistema, įgalinanti seksizmą. Taigi ar tikrai galime kalbėti apie moterų privilegijas?
Eglė Gerulaitytė yra keliautoja, žurnalistė ir rašytoja.
