Tiesa, kilus visuomenės pasipiktinimui, dėl mišių dalyvaujant tikintiesiems buvo apsigalvota. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas pranešė, jog, atsižvelgus į esamą situaciją, priimtas sprendimas dar neatnaujinti įprastų viešų pamaldų bažnyčiose.
Žinia apie galimybę žmonėms vėl dalyvauti mišiose ne vien nuotoliniu būdu buvo gera visapusiškai: religingi žmonės galėtų išpažinti savo tikėjimą, kaip priklauso, kunigai nebekalbėtų tuščiai erdvei (per radiją girdėjau vieną skundžiantis, kad ne tas, kaip pilnoje žmonių…), kai kurie, nuvarginti vienatvės dėl karantino, galėtų išlįsti lauk ir pasimatyti su kitais, gal persimesti vienu kitu žodžiu dėl negerėjančios epidemiologinės situacijos bei sumaišties galvoje ir taip truputį pagerinti situaciją ten.
Visai be ironijos (jei ne keli „bet“, apie juos toliau). Dėl tų skaičių, žinoma, ironizuoju, tikrai nieko gero. Nebent tai, kad pagal susirgimų skaičių vienam milijonui gyventojų jau nebesame pirmi pasaulyje ir net Europos Sąjungoje, tik trylikti, tačiau ir pagal bendrą rodiklį užimame 58 vietą, kuri mažiau nei trims milijonams yra perdėm garbinga. Pagal naujų mirčių skaičių trečiadienį esame aštunti, bet pokytis nurodytas tik prie 19 valstybių, tad į šią eilutę galime nekreipti dėmesio (nebent kad suprastume, jog tikrai ne šviesiausius laikus išgyvename).
Karantinas visoje Lietuvoje pratęstas iki mėnesio pabaigos. Žmonėms draudžiama ne tik judėti tarp savivaldybių, bet ir palikti gyvenamąją vietą be būtinos priežasties. Būtina priežastis yra darbas (jei vykstama dirbti, o ne papliurpti su seniai matytais kolegomis), prekybos vieta, vykimas į oro uostą ar stotį, savas nekilnojamasis turtas, laidotuvės, gydytojas, sergančio ar negalinčio savimi pasirūpinti asmens priežiūra. Malda bažnyčioje šiame sąraše nenurodyta.
Dar daugiau – tose pačiose rekomendacijose atkreiptas dėmesys, jog sergantieji lėtinėmis ligomis ir vyresnio amžiaus žmonės yra labiausiai pažeidžiama gyventojų grupė, turinti didelę sunkių komplikacijų riziką užsikrėtus COVID-19. Šioms gyventojų grupėms rekomenduojama ypatingai saugotis. Tikslios statistikos tikriausiai nerasčiau, bet subjektyvūs stebėjimai kužda, jog į bažnyčias dažniau eina vyresnio amžiaus žmonės. Kaip tik jiems siūloma nesilankyti arba kuo rečiau lankytis parduotuvėse, vaistinėse, bažnyčiose, kitose viešose vietose, vengti viešojo transporto. Bet vyskupai turi savo požiūrį į COVID-19 valdymą.
Sakykime, klystu ir visai ne garbaus amžiaus žmonės eina į pamaldas. Sakykime, jie klauso rekomendacijų ir lieka namie, o ypač pandemijos metu bažnyčiose lankosi jaunimas, dabar – gal net nebūtinai melstis, bet paieškoti sielos ramybės sunkiu metu.
Bet tarp jaunesniųjų tikrai įsimaišys vienas kitas senjoras. Žinant, kad jauni žmonės dažniau nei vyresni net nenutuokia sergantys, nes nejaučia jokių simptomų, nesunku nuspėti, kad tas senjoras gali pasigauti virusą. Gali kaukę kuo tvirčiausiai prispausti prie veido, dezinfekuoti rankas, o kosinčius ir čiaudinčius aplenkti atstu, bet užteks palto skvernu prabraukti per klauptą, kur sergantysis buvo padėjęs kruopščiai nenuplautą ranką, paskui sava ranka pačiupinėti tą skverną ir netyčia pasikasyti panižusią akį…
Ne dėl to, kad nepatinka pilnos bažnyčios, o dėl saugumo Sveikatos apsaugos ministerija rekomenduoja pamaldas organizuoti nuotoliniu būdu. Kolega Mažvydas sako pasiilgęs nemažai dalykų, tad norėtų tokios pačios laisvės, kokią bažnyčios siūlo tikintiesiems. Pasirašau po kiekviena eilute. Bet, apeliuodama į senjorų sąmoningumą, dar stipriau akcentuočiau saugumą. Jei norite galimybės ateityje kunigėlį matyti dažniau nei daktarėlį, melskitės namie ir saugokite jei ne save, tai bent kitus, kuriems lauktuvės iš bažnyčios gali baigtis liūdnai.
Teko padirbėti Afganistane, kur žmonės meldžiasi ne bažnyčiose, o mečetėse. Arba kur nors kitur. Bet kur. Knygoje, kurioje aprašiau savo gyvenimą ten, yra toks epizodas:
„Norėdama kažko paklausti nė nepasibeldusi įpuoliau į gretimą kabinetą. Samiro, kurio ieškojau, neradau, tik jo kaimynas Kaderas klūpėjo ant kilimėlio. Visai pamiršau, jog ką tik iš netolimos mečetės kvietė maldai. Niekada nemačiau jo meldžiantis ir nė nemaniau, kad jis tą daro, ypač darbe – nė per nago juodymą neatrodė pamaldus.
– Atsiprašau, – sutrikusi murmtelėjau ir atbulomis mikliai išsmukau atgal į koridorių.
Kaderas spėjo pakelti galvą ir žvilgtelėti į mane. Akys buvo lyg transo apimto žmogaus. Kiek esu mačiusi besimeldžiančių krikščionių, niekada nepastebėdavau panašaus žvilgsnio. O musulmonai geba per kelias maldos minutes tarytum persikelti į kitą pasaulį.
Panašios buvo ir vieno iš apsaugininkų akys, kai jis parkrisdavo ant kilimėlio. Melsdavosi daug apsaugininkų. Įsisprausdavo kur į kampą, atsisukdavo į Mekos pusę, pasitiesdavo kilimėlį, priklaupdavo ant jo ir... viskas, kitame pasaulyje.“
Tada (kaip iki šiol) ten vyko karas. Bet toks paprastas, ne ligoninėse. Ten galėdavau gatvėje prasilenkti su vyruku, ginkluotu iki ausų (kalašnikovas buvo kaip įdomesnė aprangos detalė), su juo net pasikalbėti (ne rekomenduojamą maksimumą – ketvirtį valandos, o visą pusdienį) ir kuo gyviausia bei sveikiausia grįžti namo.
Europos vidury, kur žmonės gyvena nebe viduramžiais (taip sako apie Afganistaną), reikalai klostosi taip. Prasilenkęs su labai miela tetule iš antro aukšto, kuri po bažnyčios pamiršo nusiplauti rankas, paskui pirštu nubraukė prie lūpos prikibusį plauką, o galiausiai laiptinėje stipriai atsikosėjo (nes juk žiema, gripai siaučia, tai tikriausiai kažkokia zaraza prikibo), gali iškeliauti – jei ne į kitą pasaulį, bent į ligoninę.
Nuvažiavęs pasivaikščioti į miškelį už ano keliuko turėsi reikalų su policija, nes nepastebėjai, jog „Google Maps“ parašyta, kad ten Vilniaus, bet jau ne miestas, o rajonas. Jau nekalbant apie tai, kad nenuvažiuosi iki tėvų, dėdžių, pusbrolių, senelių, nes jie gyvena už daug keliukų ir yra iš kito namų ūkio.
Mokytojai per karantiną išmoko naudotis internetu, vaikai – mokytis kirčiuoti iš kompiuterio. Gydytojai gali nustatyti diagnozę per atstumą, net nepačiupinėję. Vadovai suprato, kad svarbiausia – ne „darbuotojas vietoje“, o „darbuotojas ant ryšio“ (tikiuosi kalbininkų atlaidumo, nes taip gražiai ši frazė skamba… Juoba kad ir metų fraze buvo išrinkta „Sorry, I was on mute“ – „Atsiprašau, buvau išsijungęs garsą“). Pramokom keliauti ir lankytis kino teatruose sėdėdami ant sofos. Kalėdas ir gimtadienius švenčiam po vieną, bet su visu pasauliu (maža kiek žmonių tuo pačiu metu gali neprašyti „prisijungti“ prie vakarėlio „Zoom“ platformoje).
Bet va su dievais nesukontaktuojam niekaip kitaip, tik nuėję į bažnytėlę. Iš vaikystės pamenu, kaip babytė, kuri su Dievu santykius tikrai palaikė, sakydavo: jei man reikia, aš vidury nakties atsibudusi pasikalbu, dėl to nebūtina kitam į ausį pasakoti savo nuodėmes. Iki koronos buvo likę kokie 25 metai. Mišios internetu dar buvo negirdėtas dalykas. Šiandien – jau visai normalus. Išnaudokime tai.
