Susigaudyti ir centre, ir atokesniuose rajonuose padėjo žemėlapis. Viskas atrodė aišku, kol neįsmukome į Didįjį turgų.
Nuo dydžio, žmonių ir prekių gausos, triukšmo ir nesibaigiančių vilionių taip apsisuko galva, kad neberadau nė vieno prekeivio, pas kurį norėjau sugrįžti ir pasiderėti dėl kainos. Atrodė, kad jie įsikūrę už to, ne, gal už ano kampo, bet…
Panašiai ir su ta konvencija, kurią 14 valstybių pasirašė kaip tik Stambule (dar pora dešimčių prisijungė vėliau). Ilga (vertimas į lietuvių kalbą sudaro pusšimtį puslapių), pilna sąvokų ir reguliavimų, atrodo nesunki suprasti, bet vis tiek truputį paini…
Kaip Stambulo per vieną kelionę viso neapžiūrėsi, taip ir konvencijos vienu ypu „nesuvirškinsi“. Ypač jei tik perskaitysi kokį straipsnį apie ją arba peticiją „prieš“, paklausysi, ką apie ją mano politikas A, ekspertas B, kaimynė C (jei šiai apskritai įdomu tokios aukštos materijos) arba youtube’ris D.
Dar prasčiau, jei ką nors bandysi suprasti tiesiog iš formulės konvencija = lytis + šeima + genderizmas + gėjai.
Europos Tarybos konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (taip iš tiesų vadinasi dokumentas) rašoma apie daug dalykų, bet daug ko, kas itin gąsdina kai kuriuos žmones, ten nėra.
Ne, vien ratifikavus konvenciją vyrai nepavirs moterimis ar atvirkščiai.
Vyrai negalės veržtis į moterų tualetus, nusprendę, kad, prispaudus gamtiniams reikalams, jie ima jaustis kitos lyties.
Kita vertus, kas čia tokio? Sykį viename dideliame renginyje (eilė prie moterų tualeto atrodė kokio kilometro ilgio) su bičiule susižvalgėme ir patraukėme pas vyrus (kurių eilė buvo kelis kartus trumpesnė). Vien dėl šios praktiškos priežasties norėčiau galimybės lankytis jų tualetuose be kreivų žvilgsnių.
Ir lyčių niekas nesupriešins. Jau žinome, kad „normalūs“ vyrai gali dirbti kirpėjais, pabūti namie metus kitus su vaiku ir kartais išspausti ašarą, o moterys – programuoti, vadovauti valstybei ir nesiskusti kojų, tad nebėra ko priešinti.
Tačiau vien tai, kad jau turėjome prezidentę, premjerę ir Seimo pirmininkę (abi pastarąsias – po dukart), net krašto apsaugos ministrę, kad moterys vadovauja bankams, IT kompanijoms ir valdžios įstaigoms, dar nereiškia, kad jų padėtis Lietuvoje yra puiki.
Moterys vis dar uždirba mažiau nei vyrai – atlyginimų atotrūkis 2019 m. siekė 12,4 proc. Šie karjeros viršūnę pasiekia 30-39 metų, kai dažna moteris daro pertrauką karjeroje dėl motinystės ar sugrįžusios į darbą po gimdymo siekia derinti šeimos ir profesinį gyvenimą.
Net jaunesnėms gresia diskriminacija dėl lyties darbo rinkoje – nes juk tuoj pradės gimdyti vaikus ir bent porai metų bus nenaudingos.
Štai vienas iš stereotipų, su kuriais kovoja konvencija, – juk ne visos ryžtasi motinystei, kai kurios gimdo vėliau ir suspėja nuveikti ką nors naudingo, kai kurios vaikai lieka su vyrais ir grįžta į darbą, kai kurios sėkmingai viską suderina.
Nereikia bauginti visuomenės gėjų su kūdikiais nuotraukomis (beje, visai mielomis).
Tėčių ir mamų, kaip juos suprantame, gali nelikti ne dėl to, kad vaiką augins du vyrai ar dvi moterys ir juo labiau ne dėl konvencijos, o dėl to, kad vyrai jau seniai moka pakeisti sauskelnes ir pamaitinti kūdikį, net nesigėdija išstumti į lauką vežimėlio.
Dar dėl tų lyčių. Originaliame konvencijos tekste anglų kalba vartojamas terminas gender.
3 straipsnyje, itin įaudrinusiame visuomenę, nurodyta, kad tai yra „socialiai susiformavę vaidmenys, elgesys, veiklos, savybės, kurias tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ar vyrams“.
Verčiant į lietuvių kalbą, pirmiausiai atsirado „socialinė lytis“, paskui – „lytis socialiniu aspektu“.
Tiksliau tikriausiai būtų „socialinis vaidmuo“. Tai nėra tiesiog fizinis kūnas su tam tikrais požymiais, kurie leidžia jį pavadinti vyru arba moterimi (anglakalbiai tam turi žodį sex, lietuvių kalboje vartojamas tas pats).
Tad jokios trečios lyties (nei socialinės, nei kokios kitos) konvencija neįpareigoja įteisinti. Kaip ir nenurodo įteisinti vienalytes santuokas. Joje apskritai nekalbama apie seksualinių mažumų padėtį ir teises.
Atrodo, lyg aršiausi konvencijos turinio kritikai neperskaitė net jos pavadinimo. Dokumentas skirtas smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje (taigi ir prieš vyrus, ir prieš vaikus) prevencijai ir kovai su juo.
Ne įteisinti kažkokias negirdėtas lytis ir ardyti šeimas (apie jas konvencijoje kalbama tik tiek, kad šeimoje taip pat gali būti smurto ir kad prievartinės santuokos laikomos smurto forma). Kad smurtas prieš moteris yra didžiulė problema, nesiginčija nė konvencijos priešininkai.
Kartu jie aiškina, kad Lietuvos įstatymai jau draudžia smurtauti. Jei įstatymai nepakankamai griežti, siūloma išrinkti reikiamas frazes, perkelti jas į Lietuvos teisę, o likusias konvencijos nuostatas dėti į stalčių – turbūt kol visuomenė joms pribręs (bet konvencija kaip tik padėtų jai bręsti).
Šaunu, kad bent tiek dokumentas tinka. Bet čia išlenda mūsų visuomenės pomėgis reguliavimus taikyti selektyviai.
Smurtas prieš moteris – didelė bėda. Prieš vaikus – irgi. Bet neaiškinkite, kaip man namie auklėti savus.
„Beržinė košė“ yra mūsų tradicija, bet skiepais vaikų nežalokite, žiūrėkite, kaip blogai jiems baigiasi. Dėl tikslumo priminsiu: naujagimius ėmus skiepyti nuo hepatito B viruso, kasmet išsaugomos keletas gyvybių.
Ir suaugusiųjų skiepais nuo COVID-19 nežalokite, pažiūrėkite, koks šalutinis poveikis! Anei kaukėmis – vien anglies dvideginiu kvėpuojame! Bet mašinos gatvėse – net jei kai kurios mena tūkstantmečio pradžią ir po savęs palieka juodus debesis, – ne taip jau blogai. Kas aš toks, kad važinėčiau autobusais ar eičiau savomis kojomis?
Kaukės, karantinas ir skiepai varžo mano teises, bet pasirūpinkite, kad koronos nebebūtų, nusibodo vaikščioti po prekybos centrus (nes nuėjus į mišką negalima piktintis, kad per daug žmonių).
Vaikystėje dažnai skaitydavau knygą „Ką žmonės dirba visą dieną?“
Darbėnuose daugiausiai dirba vyrai, nes moterys lieka namie ir rūpinasi viskuo, kuo reikia.
Knygoje yra istorija apie kiaulių Kriuksių šeimą pavadinimu „Mamos darbai niekada nesibaigia“. Išeidamas į darbą, tėtis duoda pinigų mamai maistui pirkti. Ši ir į parduotuvę nukeliauja, ir pusryčius-pietus-vakarienę pagamina, ir indus suplauna, ir namus sutvarko, ir drabužius išskalbia.
Tėtis ten moka tik dirbti dažytoju, valgyti ir dar sulaužyti dviaukštę vaikų lovą.
„Ką gi mes darytume, jei neturėtume mamų, kurios triūsia apie mus visą dieną?“ – baigiama istorija (naujesniuose leidimuose, atrodo, ji pakeista).
Va tam ir skirta Stambulo konvencija. Ją ratifikavusios valstybės turėtų skatinti socialinius ir kultūrinius moterų bei vyrų elgsenos modelių pokyčius: šviesti žmones ir naikinti prietarus, papročius, tradicijas, kitas praktikas, kurios pateisina nelygiaverčius vyrų ir moterų santykius bei taip kuria terpę smurtui prieš moteris. Ne ardyti šeimas, mokyti vaikus nepadorių dalykų ar kurti naujas lytis.
