Žiūrint iš šių dienų, šis savotiškas teismas atrodo keistai ir labiau primena balsavimą per „Euroviziją“ ar realybės šou.
Tačiau anuomet taip buvo suprantamas teisingumas.
Balsavime turėdavo dalyvauti bent 6 tūkst. piliečių, tad gal viskas vyko garbingai.
„Prisidirbai“, statistiškai pakankama dauguma įvertino, kad „prisidirbai“ labiau už kitus, tad, būk malonus, keliauk apmąstyti savo poelgius.
Šį procesą prisiminiau, kai į viešumą pradėjo sklisti prezidentūros atliktos apklausos rezultatai aistrų visuomenėje keliančiais klausimais – dėl Stambulo konvencijos, Partnerystės įstatymo.
Pasipylė kritika: tai tokių apklausų komanda iš Simono Daukanto aikštės visai negali prašyti, tai klausimai ne taip suformuluoti, tai ne taip ar ne tiems rezultatus atskleidė, tai patys rezultatai nepatiko…
Dėl rezultatų mažiausiai reikėtų laužyti ietis – kiek žmonės turi informacijos vienu ar kitu klausimu, kiek jiems paslaugiai padedama susiformuoti nuomonę, tokie ir atsakymai.
Tiesą sakant, juos (gal ne tiksliai procentais, tačiau bent tendenciją) galima numanyti ir be išlaidų sociologams.
Rinkdami žmonės tikisi, kad prezidentas bus lyderis, vienys visuomenę, telks bendriems darbams. Pasirodo, galima ir kitaip. Ačiū už balsus, einam dirbti, ką siūlytumėte?
Ar valdžios institucijos turi teisę už mūsų pinigus aiškintis, ką mes galvojame tuo ar kitu klausimu?
Įstatymai to nedraudžia, tad tikriausiai gali.
Galbūt prezidento patarėjai negaišta laiko socialiniuose tinkluose ir jau tikrai neskaito komentarų po straipsniais internete, nevažinėja viešuoju transportu, nesilanko parduotuvėse ar poliklinikose, kur dažnai galima nugirsti visokių nuomonių.
Po savaitės kitos per visus patarėjus, jei akys žvitrios ir ausys neužgultos, būtų galima surinkti visą 1000, kiek reikia rimtesnei apklausai, atsakymų.
Žinoma, šitie atsakymai būtų verti riestainio skylės, nes maža ką žmonės internete prikeverzoja ir gatvėje prišneka.
Bet, tiesą sakant, net jei tikras sociologas per tikrą apklausą manęs paklaustų, iki kada taikyti karantino priemones (kaip teiravosi prezidentūra), daug negalvojusi pasakyčiau, kad dar kokią valandžiukę, o paskui jau gyvenkime, kaip buvome įpratę.
Logika tikriausiai sufleruotų palaukti, kol bus paskiepyta dauguma gyventojų, o gal – 70 proc., o gal – kol visas žemynas, o gal – kai Pasaulio sveikatos organizacija paskelbs pandemijos pabaigą.
Kiek žmonių prieš atsakydami pasvėrė visą turimą informaciją ir vadovavosi ja, ne emocijomis ir asmeninėmis nuoskaudomis?
Kiek žmonių nuolat analizuoja informaciją apie epidemiologinę situaciją, prastą verslo padėtį, tikimybę užsikrėsti, galimybę būti prijungtam prie dirbtinės plaučių ventiliacijos ir begalę kitų dalykų, kad galėtų greitai pateikti ne vien „aš noriu“ tipo atsakymą?
O jau tie garsieji klausimai apie Stambulo konvenciją ir Partnerystės įstatymą…
„Ar pritariate, kad Lietuva turi ratifikuoti Stambulo konvenciją?“ Kokia dar konvencija? Čia kažkas apie turizmo skatinimą ar Turkijos priėmimą į Europos Sąjungą?
Taip, šaržuoju, daugelis tikriausiai yra girdėję, kad konvencija turėtų įteisinti trečią lytį ar daug lyčių ir dar mokyti vaikus užsiimti seksu. Bet ir tai netiesa.
Kažin ar daugelis politikų, įskaitant ir patį Gitaną Nausėdą, galėtų daug negalvodami pasakyti jos pavadinimą – Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo? O jei paklaustume: „ar reikėtų uždrausti mušti moteris?“
Profesionalus sociologas tokio klausimo turbūt nepraleistų ir yra tikimybė, jog teigiamai atsakęs vyriokas iš to pasiutimo, kad iš tiesų galvoja kitaip, imtų ir paauklėtų savo žmoną. Tačiau žmonės bent suprastų, kas ten rašoma.
„Ar pritariate, kad Lietuva turėtų priimti Partnerystės įstatymą, išplečiantį tos pačios lyties porų civilines teises?“ – kitas klausimas.
Tikrai ne, pradės dabar visi tuoktis, dar užsimanys įsivaikinti… Visų pirma, įstatymo projekte apie tai nekalbama, bet čia – detalės.
Ne detalės – tai, kad tos pačios lyties poros teisių dar neturi (pavyzdžiui, paveldėti partnerio turtą, prireikus rūpintis jo vaikais, jei tokių yra, ir pan.), tad nėra ir ką plėsti.
Žinome, kad tokių porų net Lietuvoje yra, bet prieš įstatymą jie yra kambariokai, tokie truputį friends with benefits (anglų kalba taip vadinami draugai, retkarčiais turintys lytinių santykių).
Taigi žmonės nepritaria.
Dar nepritarė arba nežinojo, ar reikėtų taikyti sankcijas kai kuriems Rusijos ir Baltarusijos valdžios atstovams.
Užtat sutiko, kad pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mažinimas restoranams ir kavinėms šiuo metu yra aktualus klausimas.
Tai ką dabar? Bus tos sankcijos ir mažesnis mokestis ar ne, jei taip žmonės galvoja?
Nedidelė problema, kad apklausos vykdomos (nors su tokiais klausimais būtų galima pigiai prasisukti kokiame surveymonkey.com arba kaip tie, kurie bandė išprašyti Tomą Vytautą Raskevičių iš Seimo Žmogaus teisių komiteto – matėte, kokią mega apklausą suorganizavo?). Tebūnie ir su neetiškais, neobjektyviais, tendencingais, per daug plačiais ar per daug smulkiais, net klaidinančiais klausimais.
Didžiausias klaustukas – kam tokių apklausų reikia ir kaip bus naudojami jų rezultatai?
Prezidento atstovė LRT radijui neseniai sakė, kad buvo siekiama pamatuoti visuomenės temperatūrą, versle tokios apklausos dažnos (atstovė lyg tyčia ilgus metus dirbusi versle).
Visai normalu – o kaip kitaip išsiaiškinsi, žmonėms labiau patiktų šokoladinis ar braškinis jogurtas, iki 22 ar 23 val. dirbanti parduotuvė, ar jie sutiktų mokėti papildomai už ekologiškas pakuotes?
Klausimus prezidentas sugalvojo dabar didžiausias aistras visuomenėje kurstančiomis temomis. Nereikėtų stebėtis, kad jų rezultatai bus lyg deguonis liepsnai. Jei knieti sužinoti, ką žmonės galvoja, gal reikėtų duomenis panaudoti geriems tikslams?
Ar prezidentui reikėtų sekti verslu ir elgtis taip, kaip norėtų dauguma apklausos dalyvių? Kažin.
Yra mikroskopinė tikimybė, kad sociologai nepagavo žmonių, kurie galvotų kaip tik priešingai.
Yra didesnė tikimybė, kad dalis galvoja kitaip, nei atsakė.
Dar didesnė tikimybė, kad atsakė bet ką, nes nelabai suprato klausimo.
Prezidentas renkamas visuotiniuose rinkimuose ir duodamas priesaiką pasižada „sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas“.
Kitaip tariant, ir tiems, kurie už jį nebalsavo.
Rinkdami žmonės tikisi, kad prezidentas bus lyderis, vienys visuomenę, telks bendriems darbams.
Pasirodo, galima ir kitaip. Ačiū už balsus, einam dirbti, ką siūlytumėte?
O jei, pavyzdžiui… įkaltume pleištą tarp kokios nors nuskriaustos visuomenės grupės ir daugumos?
Už šitos apklausos rezultatus turėtų dėkoti kai kurių partijų atstovai ir pavieniai politikai (nemokami ir dar labai tinkami jų brėžiamai linijai).
Pora klausimų – tikra dovana savaitgalį rengiamo Didžiojo šeimų gynimo maršo organizatoriams. Nereikia nė galvoti, ką rašyti ant plakatų ir skanduoti nuo scenos.
Turbūt nepamenate (aišku, kad ne, čia XIX-XX a. pr. įvykiai, ne kokia partnerystė), kad darbdaviams labai nepatiko, kai darbininkai ėmė reikalauti 8 val. darbo dienos.
Valdžios vyrams nepatiko, kai į ją ėmė prašytis ir moterys.
Kai kam vis dar nepatinka, kad savo pavardes moterys užsimanė sutrumpinti iki Butkė, Jablonskė ar Petrovė.
Jei dėl to būtų darę apklausą, kažin ar dauguma nebūtų paprieštaravusi ir dar pareikalavusi ištekėjusiai moteriai privalomai suteikti vyro pavardę.
Klausimus prezidentas sugalvojo dabar (ne be sąmokslo teorijų įtakos ir suinteresuotų politikų pagalbos) didžiausias aistras visuomenėje kurstančiomis temomis.
Nereikėtų stebėtis, kad jų rezultatai bus lyg deguonis liepsnai.
Tad, jei jau labai knieti sužinoti, ką žmonės galvoja, gal reikėtų duomenis panaudoti geriems tikslams? Pavyzdžiui, užuot dozuotai skelbus rezultatus tai šen, tai ten, imtis priemonių, kad visuomenės nuomonė vienu ar kitu klausimu pagerėtų.
Taip būtų galima sukurti ir tą žadėtą gerovės valstybę.
Kur gerovė būtų ne įmonės pavadinimas, bet geras – pagal poreikius – gyvenimas vairuotojui, daržovių augintojui, vienišai mamai, konservatoriui, „darbiečiui“, moksleiviui, bedarbiui, gėjui, musulmonui, romui, nuo smurtaujančio vyro pabėgusiai moteriai, prezidentui, jo sodininkui, virėjui, jo vaikams ir uošviams, Marytei iš pirmos laiptinės – kitaip tariant, visiems 2,8 mln. ar kiek mūsų dabar priskaičiuojama.
Kai prieš keletą metų gėjų pora „Facebook“ paskelbė savo bučinio nuotrauką ir sulaukė lavinos užgauliojimų bei grasinimų, teismas jiems patarė kitąkart geriau pagalvoti, ką viešinti socialiniame tinkle:
„Asmuo, talpindamas dviejų besibučiuojančių vyrų nuotrauką viešoje erdvėje, turėjo ir privalėjo numatyti, kad ekscentriškas elgesys tikrai neprisideda prie visuomenėje kitokias pažiūras turinčių asmenų tarpusavio supratimo bei tolerancijos ugdymo“.
Panašiai ir prezidentas: nereikia to ar ano įstatymo, nes jis žmonėms nepatinka. Neplėskime jokių teisių, nes jos gali įžeisti. Trečdalis sakė, kad karantiną reikėtų nutraukti tuojau pat, tad, man paliepus, žmonėms panorėjus…
Ar tik nebus taip, kad kadencijos pabaigoje lyg tie senovės graikai ant šukių rašysime įstatymų, kuriuos reikėtų trinti iš darbotvarkės, pavadinimus?
