Kiekvienas čia teįsideda daugybę kasdienybės trapumą liudijančių dalykų: pradedant neužtikrintu rytojumi dėl darbo ar kaskart išgyvenama pilietiška bejėgyste ką nors pakeisti geresne linkme ir baigiant pasibaisėjimu, kurį sukelia politikų bei verslininkų savivalė ar korupcija arba nevykusi teisėsaugos institucijų darbo imitacija. Ir visa tai trunka turbūt visus tuos dvidešimt trejus metus.
Vis dėlto, prisipažinkime, blogiausiai jaučiamės dėl to, kad nesame mylimi savo pačių bendrapiliečių, prisiimančių įsipareigojimą kurį laiką valdyti.
Kažkas turi įsipareigoti kurti teisingumą ir įstatyminę tvarką, galinčią pažaboti natūralų chaosą teritorijoje, kuri yra mūsų šalies teritorija. Šių sutartinai sukurtų dalykų nuoširdus laikymasis yra stiprus pagrindas meilei puoselėti. Tik būdami mylimi kitų, mes galime atsiskleisti, aptikti savy tokių galimybių, kurių patys nė nepastebėtume.
Kai nėra meilės dabarties bendrapiliečiams, nenuoširdus ima atrodyti ir, tarkime, valdžios reiškiamas susirūpinimas pokario tremtinių, partizanų ar rezistentų kančiomis.
Tik įsisisąmonindami šias galimybes, galime jas realizuoti ir, žinoma, neišvengiamai darome tai ne tik savo, bet ir kitų, savo mylimų, artimų, greta esančių žmonių ar bendrapiliečių labui. Štai ir visa fizika bei metafizika, tinkama nušviesti Lietuvos padangę.
Kai nėra meilės dabarties bendrapiliečiams, nenuoširdus ima atrodyti ir, tarkime, valdžios reiškiamas susirūpinimas pokario tremtinių, partizanų ar rezistentų kančiomis.
Tie žmonės kentėjo, aukojosi ir rodė didvyriškumo pavyzdžius. Vis dėlto kai kurie dabartiniai emigrantai, visai ne savo noru išvykę iš Lietuvos, patiria nežmoniškas kančias, dirbdami kur nors nelegaliai arba legaliai, bet baisiai išnaudojami morališkai, psichiškai ar fiziškai. O mes, užuot rodę dėmesį ar tikrą atjautą jiems, šiandienos tremtiniams, nesiliaujame rypauti apie aną, aiškiai prievartinę ir nežmogiškai žiaurią tremtį, kuri vis dėlto jau yra pasibaigusi.
Šitaip tarsi pasakydami, jog tai, kas vyksta dabar, mūsų visai nejaudina, o visi tie, kurie išvyksta, yra patys kalti, kad nepritapo, kad jautėsi savo šalyje nevykėliais ir nelaimėliais. Žinoma, taip lengviausia. Bet tuomet lengva turėtų būti suprasti ir mūsų pačių neįsitvirtinimą savojoje šalyje.
Savaime suprantama, kančių ir vargo savo žmogiškame pasaulyje mes neišvengsime, bet lygiai taip neišvengiame ir klausimo: kam reikalingas toks bendras gyvenimas, kurio visa prasmė yra atskirai kentėti? Mes galime būti pasirengę bendrai kentėti su sąlyga, jei kančia turi prasmę, jei kančios priežastys yra suvokiamos ir jei jos yra iš principo ateityje pašalinamos. Tačiau sutikime – kentėti be reikalo ar nesuvokiant yra labiau mazochistiška nei herojiška.
Mano keturiolikmetė dukra šitą dieną man aiškiai pasakė: ši diena man jokia šventė. Gal mokykla nedirba, gal ištikimybės nuostatos visuomenėje dar nesuformuotos, gal. Bandau aiškinti, kad mes gyvename moderniame name, važinėjame palyginti nauju automobiliu, galime drauge nukeliauti į Paryžių ar į Londoną, tu gali studijuoti bet kur, – tai yra džiaugsmas. Būtent tai ir yra tai, ką turime švęsti Kovo 11-ąją, nes šios galimybės yra tos dienos sukeltų pokyčių atneštos. Gal ir taip, – atitaria ji. – Bet vis tiek per daug čia neaiškumų...
Ne iki galo aišku, kas jai neaišku. Tačiau prisipažįstu, daug kas neaišku ir man. Pavyzdžiui, man neaišku, kodėl moku už elektrą ar dujas beveik tiek, kiek moka suomiai ar vokiečiai, nors jie vidutiniškai uždirba tris penkis kartus daugiau nei mes? Juk galima gaminti pigesnę elektrą, o šildymui naudoti kitą kurą, jei jau kainų reguliuoti nesinori ar neišeina.
Arba, tarkim, kodėl Australijoje galiu viešoje vietoje sočiai pavalgyti už penkis vietinius piniginius vienetus, o Lietuvoje dažnai neužtenka ir dvidešimties? Juk nepuolu lyginti mūsų ir australų uždarbių, pranokstančių mūsiškius n kartų, tiesiog galvoju apie mūsų nerealiai išpūstas kainas ar itin menką mūsų piniginio vieneto vertę.
Arba kodėl bendrame projekte už tą pačią veiklą žmonės, gyvenantys kitoje Europos šalyje, gali gauti kelis kartus daugiau negu aš, nors dirbame tiek pat, bet projekto partnerių šalies įstatymai numato maksimalią bendrų europinių pinigų išmoką, o mano šalies – minimalią arba susietą su lietuvišku skurdo indeksu.
Pasirenku paprastus (buitinius) klausimus, kad kiekvienas vėlgi prirašytų krūvas tokių stebinančių ir paprastų klausimų, o vargu ar pridurtų suprantamus bei aiškius atsakymus. Ko vertas tarsi apibendrinantis klausimas: kodėl savo šalyje moku daugiau už prastesnę prekę ar paslaugą nei mokėčiau kitoje šalyje už geresnę (kokybiškesnę) tos pačios rūšies prekę ar paslaugą?, – vien jis gali išvaryti iš proto.
Tad iš kur visa tai? Ir kodėl visa tai mums, čia ir dabar?
Prisiminkime, žmonių bendrijoje esama vadinamųjų prigimtinių nelygybių (nesinori manyti, jog gimti suomiu ar vokiečiu yra prigimtinis pranašumas palyginti su gimimu lietuviu), kurių nepakeisime, tačiau kitos nelygybės arba negalimybės neretai kyla dėl mūsų pačių (valdžios) nelabai vykusių sprendimų. Vadinasi, tokios nelygybės ir nesusipratimai yra iš principo šalintini ir jų pašalinimas priklauso nuo visų mūsų pastangų.
Klasikinė įžvalga byloja: jei nesuprantame, jog vargstame dėl skurdo, kylančio iš neteisybės ir abejingumo kitam, tai paprasčiausiai esame akli. Tačiau jei tai suprasdami, nieko nedarome, tai esame dvigubai akli, t.y. stokojantys galių, noro, o nuosekliai ir galimybių išsivaduoti iš savo vargų.
Šalies įsitvirtinimas išorėje ir jį lydintis džiaugsmas bus pilnas tik patiriant vidinį džiaugsmą įsitvirtinus savojoje žemėje. Kitaip tariant, keiskime savo Lietuvą, pradėdami nuo savęs.
