Korumpuoti politikai ir visiškai nekompetentingi bei neatsakingi pareigūnai, griaunantys valstybę iš vidaus. Vis didėjantis skurdas, nuolatinės finansų krizės, karai, genocidas su šimtais tūkstančių žuvusiųjų, ligos, baimė, nerimas, depresija, augantis nusikalstamumas, neapykanta ir savižudybės. Mokyklose bendraklasių sušaudomi vaikai ar tiesiog nekalti žmonės, gatvėse mirštantys nuo nepažįstamojo kulkų.
Ir visa tai pasaulyje sparčiai didėja – pasaulyje, kuris nusprendė save susisprogdinti.
O mes šaukiam: užteks negatyvo, duokit pozityvą, daugiau optimizmo! Pasaulį išgelbės grožis ir pozityvus mastymas! Norit? Prašom – jis jūsų paslaugoms, tuoj pat parodys savo linksmą klouno – žudiko grimasą. Iš žiniasklaidos, tarsi iš nuotekų vamzdžio plūstels žmogų bukinantys ir jo psichoemocinę struktūrą ardantys įvairūs idiotiški serialai, šokių ir dainų konkursai, į neviltį varančios pramoginės laidos ir dar kvailesnė tiriamoji žurnalistika.
Juk patys prašėt. Šito maža, vis tiek nežinot, ką daryti? Tuomet kelią jums parodys kiekvienoje laidoje dalyvaujantys astrologai, magai ir būrėjai.
Šitie žmonių kraują siurbiantys ir nuodijantys parazitai visais laikais buvo viena iš mėgstamiausių jo grimaso formų, šiais laikais ji net modernizavosi, įgaudama įvairiausių technikų pavadinimus, apie tai , kaip valdyti savo likimą ir pritraukti pinigus.
Vis tiek negerai? Vis tiek nelaimingi? Tai gal jūs norite „tiesos“ – „teisybės“? Norit žinoti, kas kaltas? Prašom. Kalti vyrai, engiantys moteris ir moterys, engiančios vyrus. Reikia tolerancijos! Viską gadina kitataučiai, bet kalčiausi nacionalistai kartu su žydais, gėjais ir ateiviais.
Jau seniai visiems aišku, kad didžiausias priešas – islamas. Tačiau ne ką mažiau kalti ir krikščionys, o dar geriau, kai krikščionys prieš islamą ir atvirkščiai. O gal tik santvarką pakeisti ar modernesnį valdymo modelį pritaikyti?
Mirtinoje kovoje turi susikibti tie, kurie nori vienokios santvarkos, su tais, kurie tiksliai žino, kad reikia kitokios. Ir susikimba. Svarbiausia kovoti ir nekęsti, juk už teisybę, ir nesvarbu, kad su negeru blizgesiu akyse, jeigu jau už teisybę, tai tegul kraujas liejasi laisvai. O gal tiesiog vėl išrinkome ne tuos, kitą kartą nesuklysime.
Visa tai tik jo grimasos, jos keičiasi, įgauna skirtingas formas, kartais labai rafinuotas ir sunkiai atpažįstamas, o kartais atviras, parodančias savo tikrąją šėtonišką išraišką.
Nes ten kur nėra kryžiaus, kur nėra Dievo, ten visada yra jis su savo liguistu, mirtį nešančiu veidu.
Nes ten kur nėra kryžiaus, kur nėra Dievo, ten visada yra jis su savo liguistu, mirtį nešančiu veidu. Ne veltui buvęs popiežius Benediktas XVI, maldavo žmones grąžinti į pasaulį Dievą, nes ten kur nėra Dievo, visada yra jis, kitaip nebūna, trečio kelio neduota.
Ir visos mūsų pastangos, kad ir ką mes darytume valstybės valdyme, socialinėje politikoje, švietimo sistemoje, medicinoje, viskas geriausiu atveju duoda tik laikiną, momentinį daugiau iliuzinį, pagerėjimą, o po to atsiduriame dar didesnėje duobėje nei buvome.
Tačiau grąžinus pasauliui Dievą, viskas keistųsi. Beje, ir keičiasi, nes Jis visada pasaulyje. Nors didelė sužalotos ir mirtinai sergančios žmonijos dalis Jo nemato. Jei jo nebūtų, mes jau seniai būtume susinaikinę.
Vienoje laidoje garsiausias Rusijos žurnalistas paklaustas, ką daryti su degraduojančiu jaunimu, aiškiai pasakė, kad ne su jaunimu reikia kažką daryti, o skubiai atstatinėti altorius ir bažnyčias. Nes tik taip žmonės gali gauti teisingą savęs ir supančio pasaulio suvokimą, tai, ką apaštalas Paulius vadina atsirandančiu suvokimu visame kame.
Tik turint šį suvokimą ne tik jaunimas, bet ir visa bendruomenė sugebės išsigydyti onkologiją, kuri yra žmonių sielose. Kitaip žvėries nesustabdyti. O kol kas tik troškulys, beprotiškas troškulys ir ilgesys, kurį numalšinti gali tik šaltinis.
Šaltinis rankose To, kuris pasakė, kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius. Paskui tas rankas ištiesė prikalti prie kryžiaus.
Prieš du tūkstančius metų kažkas nesuvokiamo ir didingo, kaip žaibo blyksnis įsiveržė į žemę. Dievas asmeniškai įsikišo į žmonių gyvenimą, kryžiumi įsmigdamas į pasaulį. Ten, ant Golgotos kalno, buvo suduotas mirtinas smūgis padarui, kuris savo gniaužtuose laiko visą žmoniją ir nuo kurio grimasų mes dūstam, džiūstam ir žūstam.
Ant šio kalno kryžius smigdamas į žemę kiaurai pervėrė ir gyvatę, kuri dabar raičiojasi savo priešmirtinės agonijos konvulsijose, nenorėdama pripažinti savo mirtį. Paskutiniuose savo traukuliuose atrodo net labai gyvybinga.
Neapsigaukim, tai tik agonija. Bet būkime ir budrūs, mirtinai sužeistas žvėris ypač pavojingas. Tik nebijokime. Bet nebijoti galime tik būdami su Kristumi. Tik per Jį, su Juo ir Jame. O kaip Jo ieškoti, Jis pats mums parodė įsteigdamas Bažnyčią.
Taip, kartais klystančią, taip, kartais klumpančią, juk niekas nėra tobulas šioje žemėje. Bet taip pat ir stovinčią, vienijančią, traukiančią, vedančią, ne kartą nukryžiuotą ir vėl atgimstančią. Nes Jis pasakė: „Ant uolos pastatysiu savo Bažnyčią ir jokie pragaro vartai jos nenugalės.“
