Ką gi, pagalvojau, žmogus sudėtingas, ir, matyt, neapykanta, nukreipta prieš kažką, gali būti ne tik įsisąmoninta, bet ir paslėpta pačių nuo savęs.
Kas gi tie jie ir kiek jie skiriasi nuo mūsų? Nors negaliu pasigirti socialinių mokslų laipsniu, norėjau pasiūlyti jums bent trumpam kartu su manimi pažvelgti, ką davė aktyvizmas, protestai ir lygių teisių reikalavimas praeityje, kai skirtingi „jie“ pasipriešino nusistovėjusioms normoms.
Jei juodaodžiai ir baltaodžiai aboliucionistai XIXa. pirmoje pusėje nebūtų dėję daugybės pastangų, kad atkreiptų visuomenės dėmesį į savo poziciją, o įsibėgėjus tam pačiam XIX a. – kvakeriai (religinė grupė), pradėję rengti pirmus istorijoje protestus, tai vergovė galėjo užsitęsti dar ilgiau.
Bėgant laikui aboliucionistų vis daugėjo, ir jie ėmė jungtis į daugybę draugijų, kurios teikė Kongresui peticijas su tūkstančiais parašų prieš vergovę, nuolat rengė susirinkimus ir konferencijas, skelbė viešas kalbas, boikotavo vergų gaminamas prekes ir kitaip mėgino atkreipti visuomenės dėmesį į ignoruojamą temą.
Jei ne šie aktyvūs ir ryžtingi veiksmai, nukreipti prieš nusistovėjusių normų srovę, juodaodžių vaikai kur kas ilgiau būtų atimami iš motinų, nes „jų motinystės instinktas ne toks stiprus kaip baltaodžių“, o fizinė jėga ir prievarta būtų sugniuždžiusi dar daugiau žmonių, nes „tamsiaodžiai nejaučia skausmo taip stipriai kaip baltieji“.
Abi mintys – to meto vergvaldžių skleidžiamos „tiesos“. Absurdas? Bet jei tie drąsūs žmonės nebūtų ėję į gatves ir reikalavę lygių teisių, tai vis dar galėtų būtų mūsų realybė.
Pakelkite ranką, kas norėtų tai sugrąžinti? Jei drąsiausios moterys nebūtų 1848 m. liepos 19-20 dienomis Niujorke surengusios pirmojo susibūrimo moterų teisių tema (dalyvavo 100 žmonių, iš kurių – 2/3 moterys), ir nedviprasmiškai pareiškusios, kad moterys ir vyrai yra sukurti vienodi ir kad „šventa balsavimo teisė“ turėtų priklausyti ir joms, jei jos nebūtų ėjusios prieš bangas, ant kurių suposi moters laikymas antrarūše, tai per rinkimus mes, moterys, galbūt vis dar sėdėtume namie ir lauktume, kokią valdžią išrinks vyrai.
Prireikė apie 60 metų aktyvizmo pastangų, kad moterys įgytų teisę balsuoti dalyje JAV valstijų. Ir jei Kathrine Switzer 1967 m. nebūtų prisijungusi prie Bostono maratono dalyvių, kurie visi buvo vyrai, ir dalis kurių ją mėgino jėga iš jo išmesti, tai gal moterų padėtis nebūtų visiškai tokia, kokia šiandien ji mums yra normali.
Be ilgamečių daugybės drąsių moterų pastangų galbūt nei viena nevairuotume automobilio, dirbtume antrarūšį darbą ir gautume neatitinkantį pastangų atlyginimą.
Damos, pasiilgote to? Sunku įsivaizduoti (nors mums, rytų europiečiams, daug lengviau), bet XX a. pradžioje vaikų darbas dar buvo labai įprastas JAV, ir vaikai dienas leisdavo šachtose ir medvilnės laukuose, toli nuo mokyklos kabinetų, kur juos norėjo matyti Nacionalinis Vaiko Darbo Komitetas (National Child Labour Comitee).
Jei šie neabejingi kitų bėdoms žmonės nebūtų kūrę iniciatyvų, kaip atkreipti visuomenės dėmesį, nebūtų pasitelkę fotografo Lewiso Hine paslaugų, kuris važinėjo po rūkalų fabrikus, šachtas ir kitas vietas slapta fotografuoti dirbančių vaikų, nebūtų reikalavę vaikų įdarbinimo paskelbti nelegaliu, galbūt vaikai būtų turėję triūsti kur kas ilgiau?
Apie vaikų emocijas irgi pradėta kalbėti visai neseniai (1946 m. pediatras B.MacLane'as Spockas patarė elgtis su vaiku kaip su individualybe). Dabar maždaug 46 šalyse smurtas prieš vaikus yra draudžiamas, bet dar visai neseniai sumušti vaiką galima buvo be jokių teisinių pasekmių visame pasaulyje.
Argi vaikų išnaudojimas nėra moralinė atgyvena šiandieninės visuomenės sąmonėje? O gal atrodo, kad vako teisių aktyvistai prakaitavo be reikalo?
Didžiausias pasaulio istorijoje socialinis perversmas, kurio pradžia neatsekama, bet būtent dabar jis įgauna didžiausią pagrietį, susijęs su gyvūnų išnaudojimu. Kiekvienais metais pasaulyje nebūtinoms žmogaus reikmėms patenkinti nukankinama ir nužudoma daugiau gyvūnų nei kada nors žemėje gyveno žmonių.
Vien maistui nužudoma 150 000 000 000 (mlrd.) gyvūnų. Gyvūnų dirbtinis dauginimas ir žudymas – visiškai beprasmiškas ne tik kai kalbame apie kraupius laboratorinius eksperimentus su gyvūnais, brutalią kailių pramonę, gyvūnus varančią iš proto vergovę cirkuose, zoologijos soduose, „delfinariumuose“, bet ir kai kalbame apie maistą.
Mokslininkai ne tik senokai įrodė, kad žmogui nėra jokios biologinės būtinybės valgyti mėsą, bet ir primygtinai rekomenduoja pereiti prie augalinės mitybos norint išsaugoti planetos orą, vandenį, miškus bei sumažinti badą pasaulyje.
Dėka nuolatinio gyvūnų teisių aktyvistų darbo (Lietuvoje aktyviai dirba organizacija „Tušti narvai“, taip pat įkurta pirmoji fermos gyvūnų prieglauda Baltijos šalyse „Trys paršeliai“ ir kitos), vis daugiau žmonių sužino, iš kur ateina jų maistas, kas iš tikrųjų vyksta pieno, mėsos, kiaušinių fermose/fabrikuose ir skerdyklose.
Vis daugiau žmonių suvokia, kad ne tik visiems žmonėms: baltiesiems, juodaodžiams, homoseksualams, vaikams, neįgaliesiems, bet ir visiems gyvūnams nėra nieko svarbesnio ir brangesnio už šį vienintelį gyvenimą.
Vis daugiau žmonių įsisąmonina ryšį tarp šunų/kačių ir kiaulių/vištų/karvių/žuvų, suvokdami, kad kiekvienas šių gyvūnų yra išskirtinė individualybė, turinti lygiai tokį patį norą gyventi kaip ir mes. Ir vis daugiau žmonių abejoja teisingumu situacijos, jog kol vieni gyvūnai mūsų meiliai vadinami šeimos nariais, kiti tokie patys jautrūs gyvūnai fermose ir skerdyklose nepelnytai priversti kęsti tokius kankinimus kaip savaitės paršiukai – kastraciją, uodegos kirpimą ir dantų rovimą (visa tai – be jokio nuskausminimo, standartinė praktika).
Vis daugiau žmonių suvokia, kad ne tik visiems žmonėms: baltiesiems, juodaodžiams, homoseksualams, vaikams, neįgaliesiems, bet ir visiems gyvūnams nėra nieko svarbesnio ir brangesnio už šį vienintelį gyvenimą.
Vienintelis geras dalykas sistemingame kitų išnaudojime ar naikinime (vergovė, priverstinis darbas, prievarta, gyvulininkystė ir t.t.) yra tai, kad viso to gyvavimas priklauso nuo kiekvieno mūsų sąmoningumo ir pasirinkimo.
Noriu atkreipti dėmesį, kad nei vergovė, nei moterų/vaikų diskriminacija nėra neegzistuojanti problema šiandieniniame pasaulyje: yra dar labai daug ką padaryti ir ko pasiekti. Ir judėjimai prieš vergovę ir prekybą žmonėmis, moterų ir vaikų teisių aktyvistai turi kaip niekad daug darbo.
Kai Lietuvoje apie „Men's Factory“ homoseksualams dar tik svajoti buvo galima, Niujorke padėtis buvo kiek geresnė. Gėjų klubai buvo populiarūs, tačiau jie sulaukdavo nuolatinių policijos reidų. Tačiau 1969 m. birželio 24 d. Vykstant eiliniam reidui, „Stonewall Inn“ klubo nariai ir lankytojai pasipriešino policijai.
Pirmą kartą istorijoje homoseksualai atsisakė priimti represijas ir diskriminaciją kaip status quo ir susirėmė su teisėsauga. Ir būtent tos riaušės, kai drąsūs žmonės atsisakė būti laikomi antrarūšiais piliečiais, pradėjo pasaulinį homoseksualų teisių judėjimą.
Turbūt sutiksite, kad niekam nepatiktų būti laikomam antrarūšiu, ir todėl taip džiugina JAV sprendimas leisti tuoktis vienos lyties asmenims, kuris dar labiau sumažino atskirtį ir padidino demokratiją.
Taigi tiems, kam homofobija artima, kas pasisako (įsisąmonintai ar neįsisąmonintai) už gėjų/lesbiečių diskriminaciją, kuriuos piktina jų teisė į santuoką, kurie sako, kad homoseksualų apskritai neturėtų būti arba turėtų būti kuo mažiau, draugiškai patariu prisiminti visus aukščiau išvardytus neseniai realiai galiojusius „moralės normų“ pavyzdžius, kurie grįsti analogiška tam tikrų visuomenės grupių diskriminacija.
Juodaodis baltaodžiui tuomet atrodė toks pats padugnė kaip mūsų homofobams (deja, dalis jų net dirba valdžioje) – homoseksualai. Moterys ir vaikai buvo laikomi lyiai tokia pačia prastąja visuomenės dalimi kaip homofobai mato LGBT.
Juodaodis baltaodžiui tuomet atrodė toks pats padugnė kaip mūsų homofobams (deja, dalis jų net dirba valdžioje) – homoseksualai. Moterys ir vaikai buvo laikomi lyiai tokia pačia prastąja visuomenės dalimi kaip homofobai mato LGBT.
O islamo ekstremistai, kurių fanatizmas kelia nemažai daliai pasaulio susirūpinimą, lygiai taip pat šluoja jiems neįtinkančius nuo žemės paviršiaus mirtį nešančiais veiksmais kaip homofobai šluoja homoseksualus ir jų gynėjus mirtį nešančiais žodžiais.
Buvusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton neseniai pasakė: „Buvimas LGBT nepadaro tavęs mažiau žmogumi. Štai, kodėl žmogaus teisės yra homoseksualų teisės, o homoseksualų teisės yra žmogaus teisės“.
Ir, jei leisite, grįžtu prie žodelio „jie“. Įsiūtis dėl patiriamos skriaudos, užuojauta dėl išgyvenamo skausmo ir neabejingumas neteisybės aukoms sujungia visų tikėjimų/orientacijų/lyčių/rasių/tautybių atstovus į vieną visuomenę, kur turime palaikyti ir rūpintis vieni kitais. Ir priimti vienas kitą tokius, kokie esame.
O jei kažkas „jie“ skriaudžiami – stoti į jų pusę. Reikalauti kartu su jais teisybės ir lygybės. Nes nežinia, kada jūs arba aš pajusime neteisybę savo adresu ir kitų palaikymas sunkiu metu bus gyvybiškai svarbus. Štai kodėl jie-mes einame į gatves. Dėl kiekvieno iš mūsų gerovės.
Gyvūnų teisių aktyvistė Ingrid Newkirk („People for the Ethical Treatment of Animals – PETA“ įkūrėja) yra pasakiusi frazę: „Kai kalbame apie centrinės nervų sistemos turėjimą ir galimybę jausti skausmą, alkį ir troškulį, žiurkė yra kiaulė yra šuo yra berniukas“.
Nežinia, kada jūs arba aš pajusime neteisybę savo adresu ir kitų palaikymas sunkiu metu bus gyvybiškai svarbus. Štai kodėl jie-mes einame į gatves. Dėl kiekvieno iš mūsų gerovės.
Perfrazuojant ją, kalbant iš šio rašinio konteksto, juodaodis yra moteris yra gėjus yra vaikas yra baltaodis.
Rūšizmas – tai vienos, dažniausiai žmonių, rūšies inicijuojama diskriminacija, nukreipta prieš kitą rūšį, ypač kai žmonės eksploatuoja/ išnaudoja gyvūnus. Kol mes galvosime, kad mūsų rūšies atstovai turi daugiau teisių nei kiti, tol pasaulyje bus karai.
O dr. P.Farmeris sugebėjo vienu sakiniu nusakyti ne tik mano rašinį, bet ir visas žmogaus/gyvūnų teises: „Idėja, kad kai kurios gyvybės yra mažiau svarbios už kitas, yra šaknis visko, kad yra blogai mūsų pasaulyje.“
Man labai džiugu matyti, kad mes, lietuviai, tampame vis atviresni, o mūsų atjauta apima nebe tik panašius į save, nebe tik kitokius, bet ir kitų rūšių individus. Pasaulis juda pirmyn drąsiai ir užtikrintai ir kelio atgal nebėra. Padėkime rasizmui, seksizmui, homofobijai ir rūšizmui tašką. Verta švęsti!
Elžbieta Latėnaitė yra aktorė, rašytoja
