Ernestas Naprys: Aš tikrai neisiu į protestą šį sekmadienį

Protestas vadinsis „Paskutinis skambutis“, tačiau jame vis mažiau lieka dėmesio mokytojams, o vis daugiau dėmesio – artėjančių rinkimų kampanijai.

Šiuo atveju mokytojai tapo tarsi gyvasis skydas: politikai jais mojuoja siekdami reitingų, žiniasklaida susirenka savo klikus ir auditorijas, profesinės sąjungos paaugins narių skaičius ir įgis daugiau įtakos, tuo metu žmonės prikaustyti prie ekranų kasdien gauna tuziną dirgiklių ir endorfinų.

Tačiau mes, kaip visuomenė, patiriame labai didelį nuostolį.

Trečiadienį „Taxify“ vairuotojas man skundėsi, kad vaikas nesimoko jau keturias savaites. Ar čia viskas gerai? Kaip tai paveiks vaiko ateitį?

Medikai vadovaujasi Hipokrato priesaika, o pilotai negali iš skrendančio lėktuvo iššokti su parašiutu. Protestai būtini, ir normaliame pasaulyje dieną neveikia oro uostai, geležinkeliai ar kasyklos. Bet šiuo atveju mes jau aukojame ateitį, kiekvieną dieną po trupinį.

Ar tik vaikų?

Grįžkime prie sekmadienį organizuojamo protesto ir paskaitykime, ko reikalaus protestuotojai.

Pirmas reikalavimas: „Stabdyti gruodžio 11 dieną numatytą valstybės biudžeto priėmimą, atsižvelgus į ekspertų rekomendacijas perskirstyti ir atrasti lėšų mokytojų atlyginimams pakelti.“

Trečias reikalavimas: Stabdyti buldozeriu priimtą mokesčių „reformą“, kuri, profesinių sąjungų nuomone, yra žalinga Lietuvos viešajam sektoriui.

Kurioje vietoje čia mokytojų interesai? Ką reiškia tokie reikalavimai? Visi planai padidinti atlyginimus medikams, pareigūnams, tarnautojams, pažadėta pensijų reforma, didesnės pensijos, mokesčių mažinimas, didesni vaiko pinigai ir kitos išmokos – viskas eitų į šiukšlių dėžę. Tik vaučeriai liktų, nes jiems biudžeto lėšų nesuplanuota.

Arenoje, kuri apima vieną ministerijos salę, sprendžiamos jau nebe mokytojų problemos: siūloma visuotinė suirutė. Priminsiu, kad biudžetas, mokesčiai, reformos aktualūs kiekvienam gyventojui, įmonei ar net atvažiavusiam turistui.

Pagalvokime: jei būtų įgyvendinti tokie protesto reikalavimai, Lietuva turėtų dvi savaites iki švenčių iškepti ir dar patvirtinti kažkokį naują biudžetą, ko padaryti net nebūtų įmanoma. Paprastai mėnesiais trunka derybos su ministerijomis dėl kiekvienos išlaidų eilutės, kol per pusmetį parengiamas pirmas biudžetas projektas.

O jei nebūtų biudžeto, suveiktų taisyklė, kad kitąmet gyventume ne plačiau, nei 2018-ųjų išlaidomis. Tai reikštų kone penktadaliu mažiau valstybės išlaidų, nei suplanuota „tokiame blogame“ projekte.

Kai kuriais atvejais pinigų neužtektų netgi išlaikyti esamiems atlyginimams, jau nekalbant apie didėjimus. Ką jau ten įsipareigojimai NATO ar kažkokie rinkimai, kuriems organizuoti Vyriausioji rinkimų komisija pinigų taip pat negautų.

Visus metus buvo stumiamas reformų traukinys į kalną, o dabar, kai buvo užstumtas ir įsibėgėjęs nuo pakalnės leidžiasi visu greičiu, protesto organizatoriai kartoja tai, ką sako Seimo opozicija – nuardykime bėgius, grįžkime prie popierių, šokame visi iš traukinio. Ir jų skydas – taip pat mokytojai.

Man, žvelgiant iš šalies, tokiuose reikalavimuose nematyti jokių gerų norų. Ar tikrai norite savo reitingus pasiauginti visos visuomenės sąskaita? Kur čia nauda visuomenės gerovei ar galų gale patiems mokytojams? Būtent jų atlyginimai, sustabdžius reformą, kitąmet sumažėtų, nes išlaikyti esamiems nebebūtų lėšų.

Ir čia jau kažkurioje vietoje turėtume pasakyti sau STOP.

Kai traukinys vėl grįš į stotį, imkime ir nuo sausio dėliokimės naujus maršrutus: ieškokime naujų pajamų biudžete, naujų išlaidų eilučių ir bandykime tai subalansuoti tarp plačių visuomenės interesų.

Niekas nuo sausio, bent kiek man žinoma, biudžete nepasiūlė ko nors sumažinti. Bet jei būtų įgyvendinti protesto reikalavimai – atsitiktų būtent taip.

Aš galiu pritarti tik antrajam protesto organizatorių reikalavimui: sudėlioti aiškias datas, kaip bus vykdomos derybos su mokytojų profesinėmis sąjungomis.

Taip, derybos turėtų vykti. Ko iki šiol trūksta – niekas neidentifikuoja aiškios problemos.

Mokytojų atlyginimai bei darbo krūvis nėra problema – tai, deja, yra gilesnės problemos pasekmė. Problema yra daug labiau komplikuota ir susijusi su švietimo sektoriaus efektyvumu, regioninėmis disproporcijomis, mokyklų tinklu, savivaldybių ir centrinio reguliavimo balansu ir ne tik finansavimu. Būtent čia reikėtų ieškoti, kaip suderinti blogai veikiantį mechanizmą. Jei paprasčiausiai įmesime į neefektyvią sistemą daugiau pinigų, mes tiesiog neefektyviai išleisime daugiau pinigų, o kitąmet teks protestuoti vėl.

Tebūnie, paskelbkime 2019-uosius švietimo metais ir drauge susėdę ieškokime, kaip spręsti sektoriaus problemas, užuot, jau visu greičiu įsibėgėjus kitų metų traukiniui, užtraukę rankinį stabdį. Nes, priešingu atveju, vietoj per mažo didėjimo galime gauti labai didelę riestainio skylę.

Ernestas Naprys yra 15min Verslo naujienų žurnalistas.