Šio teigiamo euro zonos ūkio postūmio buvo galima laukti – vertinant pastarųjų mėnesių operatyviuosius duomenis, stebimas nuosaikus optimizmas. Ekonomikos aktyvumą iliustruojantis PMI indeksas liepą pinigų sąjungoje šoktelėjo, tuo tarpu analogiški JAV ir Didžiosios Britanijos indikatoriai smuko. Antrąjį šių metų ketvirtį daug sparčiau vystėsi eksporto vedina Vokietijos pramonė, o metinis 3,7 proc. šios šalies BVP prieaugis stipriai viršijo rinkos lūkesčius.
Po truputį gerėja ir įvairių ūkio segmentų ateities vertinimo rodikliai. Žinoma, sunkmečio sukeltos makroekonominės ligos dar toli gražu neišgijo: į vidaus rinką orientuotos veiklos nerodo ryškesnių atsigavimo ženklų, dar vis sparčiai didėja vidutinis euro zonos nedarbo lygis. 2010 m. antrojo ketvirčio duomenimis, šis rodiklis sudarė 10 proc. Nedarbo lygio mažėjimą pastaraisiais ketvirčiais iš visų pinigų sąjungos valstybių fiksavo tik Vokietija, Malta, Austrija ir Suomija.
Pasmerktos dietai
Deja, pirmųjų atsigavimo kregždžių sulaukė toli gražu ne visos euro zonos narės. Periferines sąjungos valstybes apėmusi viešųjų finansų krizė, nors ir suvaldyta (tačiau toli gražu nenumalšinta) operatyviomis jungtinėmis tarptautinių institucijų priemonėmis, neliko be pasekmių. Neįprastai ankštus fiskalinių suvaržymų marškinius besimatuojančios PIIGS (Portugalijos, Airijos, Italijos, Graikijos ir Ispanijos) ekonomikos pasmerkė vidaus rinką ilgai ir varginančiai dietai.
Tokia perspektyva jau kuris laikas tempia šių šalių vartotojų lūkesčius žemyn, o ūkyje vyrauja stagnacija. Ir nors viešųjų finansų disciplina padėjo nuraminti finansų rinkas, tačiau pagrindiniai konkurencingumo atkūrimo uždaviniai dar toli gražu nėra išspręsti. O be šių sprendimų PIIGS ekonomikos bus pasmerktos nuolat vilktis euro zonos lyderėms iš paskos ir priklausyt nuo jų malonės. Natūralu, kad šis užprogramuotas atsilikimas kelia rimtų abejonių dėl euro zonos tvarumo ateityje.