Iš kitos pusės – taupymo politika neabejotinai atsilieps ir Europos šalių ekonomikų atsigavimo tendencijoms, nepaisant to, kad dėl krizės silpnėjantis euras turėtų kompensuoti bent jau dalį nuostolių, kuriuos turėtų nulemti fiskalinės politikos griežtinimas. Čia būtina pridurti, kad norint pajusti šios kompensacijos poveikį, yra būtinos tam tikros struktūrinės šalies ekonomikos savybės.
Pagrindinė, privaloma savybė – valstybės ekonomikos atvirumas arba didesnė ekonomikos augimo priklausomybė nuo eksporto, o ne nuo vidaus rinkos. Antra – eksporto rinkų priklausomybė nuo sparčiai augančio Azijos regiono rinkų. Kitaip tariant, mažėjanti euro vertė bene daugiausiai naudos duos Vokietijai ir Airijai, kurios abi yra ne tik atviros ekonomikos, bet ir šių šalių eksportas už silpnokai atrodančios eurozonos ribų sudaro atitinkamai 53% ir 24% BVP.
Kalbant paprastais pavyzdžiais – nepaisant išaugusios skolų naštos bei nekilnojamojo turto burbulo sprogimo, Airijos ekonomikos atsigavimas – bent jau trumpuoju laikotarpiu – turėtų būti spartesnis nei daugelyje kitų eurozonos narių. Tuo tarpu Pietų Europos regionas, kuris santykinai yra mažiau atviras ir savo eksporto struktūroje labiau orientuotas į eurozoną, antikrizinės politikos (ja kovojant su gresiančia valstybės skolų krize) poveikį pajus labiausiai.Mažėjanti euro vertė bene daugiausiai naudos duos Vokietijai ir Airijai.
Kita vertus, ekspertams net nekyla klausimų ar dabartinėje, pakankamai trapioje ekonomikos atsigavimo fazėje tikrai reikia pereiti prie ribojančios fiskalinės politikos. Kitų variantų tiesiog nėra. Ir nepaisant to, jog, pagal standartines nuostatas, valstybės išlaidų mažinimas ar mokesčių didinimas lemia BVP nuostolius, šiuo išskirtiniu laikotarpiu gali stipriau pasireikšti vadinamasis nekeinsistinis fiskalinio griežtinimo poveikis.
Pats akivaizdžiausias kanalas, kuriuo pastarasis efektas galėtų pasireikšti – tai sugrįžęs finansų rinkų pasitikėjimas. Jis sumažintų palūkanų normas bei paskatintų investavimą skolų kamuojamame Pietų Europos regione. Tad visiškai tikėtina (ir visai nenuostabu), kad stabilesnė makroekonominė aplinka, struktūrinės viešojo sektoriaus reformos (kurios yra neišvengiamos, siekiant suvaldyti didžiulius biudžetų deficitus) kompensuos neigiamą mažesnių valstybės investicijų bei didesnių mokesčių poveikį.
