Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: "Jie nebeturi vyno." Jėzus atsakė: "O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!" Jo motina tarė tarnams: "Darykite, ką tik jis jums lieps."
Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: "Pripilkite indus vandens." Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: "Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui." Tie nunešė.
Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: "Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei."
Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas. (Jn 2, 1-12)
Stebuklas įvykęs Galilėjos Kanoje yra laipsniškai atskleidžiančių „ženklų“ pradžia – kas yra Jėzus. Tų ženklų dėka mokiniai vis labiau įvedami į Sandoros pilnatvę su Dievu ir gilų tikėjimą Jėzumi kaip Mesiją ir Dievo Sūnų.
Negalima išoriškai traktuoti Jėzaus padarytų nepaprastų darbų. Privalu žvelgti tikėjimo akimis ir suvokti jų gilią dvasinę prasmę.
Visi padaryti Jėzaus stebuklai evangelisto Jono yra vadinami „ženklais“ (gr. sēmeíon). Įkvėptasis autorius nori pabrėžti, kad negalima išoriškai traktuoti Jėzaus padarytų nepaprastų darbų. Privalu žvelgti tikėjimo akimis ir suvokti jų gilią dvasinę prasmę. Autorius labai aiškiai pabrėžia, kad Jėzus daro ženklus, kad apreikštų savo šlovę (gr. dóxa).
Junginys „trečią dieną“ Šventajame Rašte turi simbolinę prasmę. Sename Testamente sandoros sudarymo metu tarp Dievo ir Izraelio, Viešpats trečią dieną nužengia ant Sinajaus kalno: „VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik pas žmones ir įspėk, kad būtų šventi šiandien ir rytoj. Paliepk išsiskalbti drabužius ir paruošk juos trečiai dienai, nes trečią dieną VIEŠPATS nužengs ant Sinajaus kalno visų žmonių akivaizdoje“ (Iš 19, 10-11). Naujame Testamente trečią dieną po savo mirties ant Golgotos kalno prisikelia Jėzus, apreikšdamas Velykų slėpinį nugalėdamas šėtoną, nuodėmę ir mirtį (plg. Lk 24, 7; Apd 10, 40; 1 Kor 15, 4).
Evangelijoje pagal Joną nėra panaudotas Marijos vardas. Jonas ją vadina dviem svarbiais epitetais: „motina“ (gr. mētēr) ir „moterimi“ (gr. gynē). Šie titulai pasirodo evangelijos pradžioje (Jn 2, 1-12) ir evangelijos pabaigoje, „Kryžiaus testamento“ scenoje: „Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: "Moterie, štai tavo sūnus!" Paskui tarė mokiniui: "Štai tavo motina!" Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“ (Jn 19, 26-27).
Senojo Testamento tradicijoje „motinos“ titulas yra sietinas su Jeruzalėje esančiu Sijono kalnu, kuris simbolizuoja „visų žemės tautų motiną“ (Ps 87, 5; Tob 13, 10-15; Iz 60). Šiame kontekste Marija yra pristatoma kaip Izraelio motina, o taip pat Naujuoju Sionu įkūnijant Naujos Sandoros tautą.
„Moters“ titulas nukelia mus į protoevangeliją, kur Dievas pažada moteriai jos palikuonio pergalę prieš šėtoną: „Ir priešiškumą sukelsiu tarp tavęs ir tarp moters, ir tarp palikuonio tavo ir tarp palikuonio jos; jis sutrupins [sutrins] tau galvą, o tu kirsi [sužeisi] jam į kulną“ [autoriaus pažodinis vertimas] (Pr 3, 15). Marija kaip naujoji Ieva yra ta, kurioje išsipildo Dievo pažadas – triumfas prieš šėtoną ir patį blogį.
Vanduo akmeniniuose induose buvo naudojamas ritualiniams rankų apsiplovimams prieš maistą. Tai buvo dideli indai, dviejų arba trijų saikų talpos. Manoma, kad vienas saikas galėjo būti apie 45 litrus. Vadinasi čia kalbama apie indus talpinančius 90-135 litrus vandens.
Simbolinis skaičius „šeši“ (akmeniniai indai) gali būti sietinas su šeštąja kūrimo diena, kuomet Dievas sukuria žmogų. Akmeniniai indai gali simbolizuoti Dievo Įstatymą iškaltą ant akmeninių plokščių, kuris Mesijo ir Dievo Sūnaus asmenyje septintą dieną Jo veikloje atranda pilną spindesį. Jėzus pristatomas čia kaip Tas, kuris neatėjo kad panaikintų Įstatymą, bet kad jį įvykdytų (Mt 5, 17).
Indai be vandens neturi savyje gyvybės, nes prarado savo funkcionalumą. Jie yra kaip tuščios žmonių širdys neturinčios gyvybės ir Šventosios Dvasios galios.
Jėzaus žodžiai pasakyti tarnams: „pripilkite indus vandens“ parodo, kad indai buvo tušti. Čia sutinkame gilią tuštumos simboliką, kuri gali būti sietina su sandoros sulaužymu ir neištikimybės bei nuodėmės pasekmėmis. Indai be vandens neturi savyje gyvybės, nes prarado savo funkcionalumą. Jie yra kaip tuščios žmonių širdys neturinčios gyvybės ir Šventosios Dvasios galios. Jėzus liepia pripildyti tuščius indus vandens – gyvybės. Be šito yra neįmanoma padaryti stebuklą – perkeisti vandenį – ilgesio ir vilties į vyną – amžinojo gyvenimo.
