Tai mano vienos iš dukrų auklė Lalita. Tėvai jas abi su seserimi užaugino visiškai vegetariškai ir abstinentiškai. Lalita nuo gimimo gyveno Vilniuje ir tuo metu, kai padėjo man su vaikais, mokėsi universitete. Joje nuolat kunkuliavo tokia gyvybė, ji daug ir iš visos krūtinės kvatodavo. Ar ji buvo kitokia? Nežinau. Su ja būdama supratau, kad kitokia esu... aš.
Istoriją apie jos auskarus keliu į pabaigą, nes dabar pasimosikuosiu raudona skepetaite. Prieš likusius 99 proc. pasaulio. Ne kardu, kalaviju, galąstu aštriai, o nosinaite ar kažkokiu pagaliuku iš seno šluotgalio. Pazysiu ir tikėsiu, kad patekau į afrikiečių patarlę: „Jei manai, kad esi per menkas pakeisti pasaulį, tai praleisk naktį palapinėje su uodu.“
Nieko blogo, vos šiek tiek
Sakysit, šita tai tipo nebuvo girta? Buvau ir apgirtus, ir giria žmonės, būna. Dėmesio stoka nesiskundžiu, pasaulio pakeisti niekada nenorėjau. Padaryti jį šiek tiek gražesnį – taip. Tai kodėl apie tai kalbu? Nes man baisu.
Grandinės pradžia – vaikų gimtadienis ir šampanas ant stalo. Mamoms – brand’inis, vaikams – vaikiškas. „Tai pakelkim taures, vaikučiai!“ – ir trimečiai rėkia: „Noriu dar!“
Pasaulio pakeisti niekada nenorėjau. Padaryti jį kažkiek gražesnį – taip. Tai kodėl apie tai kalbu? Nes man baisu.
Tada ateina gira su laipsnių užuomazgomis, po jos – nekaltoji vasaros atgaiva sidras, tada jau alus (Danijoje, girdėjau, legalus nuo 16-os metų) – vis po truputį, mandagiai ir kultūringai – ir štai aštuonioliktojo gimtadienio proga galime sveikinti jaunuolį, įgijusį... priklausomybę.
Man labai patinka bendruomenės idėja, kurią kuria mano vyresniosios dukters mokykla, ir aš kiek tik galiu einu į kas mėnesį rengiamus ryto kavutės susitikimus tėvams ir mokytojams. Tačiau, kai kurį savaitgalio vakarą kviečia pasibūti madingame miesto bare, tokiai minčiai man tenka nepritarti. Lygiai kaip ir Jogaila. Kad ir kaip labai man patinka jo požiūriai ir skrydžiai per pasaulį, bet Facebook’e like’inti naujojo jo produkto kvietimą – ne-ga-liu-nors-tu-ką. Nes vynas į namus man nėra laimė. Atvirkščiai.
Buvau svečiuose aną savaitę. Mano sveikosios draugės sako, reikia būti tolerantiškai, nes taurė kita – tai jau tikrai nieko blogo. Kaip norit, sakau. Grįžtu namo, ilsinu smegenis, džiuginu akis – skaitau žurnalą. Ir vėl būta renginio, kur pristatyta unikalaus užjūrio gėrimo... kultūra.
Esu baigusi Kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro studijas prie UNESCO, bandau prisiminti definicijas. Kultūra – tai: 1. Visa, kas sukurta žmonių visuomenės fiziniu ir protiniu darbu. Dvasinė kultūrà (visuomenės laimėjimų visuma mokslo, meno, valstybinio bei visuomeninio gyvenimo ir buities organizavimo, įpročių ir papročių srityje kiekvienoje istorinėje epochoje). 2. Tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors srityje: Kūno kultūra | Kalbos kultūrà (šaltinis: Didysis lietuvių kalbos žodynas www.lkz.lt)
Apie gėrimo kultūrą – kaip ir nieko.
Tada mintis vyniojasi į parodų ir kongresų centrą „Litexpo“, kuris prieš gerą mėnesį surengė labai stiprią konferenciją tėvams apie vaikus „Atsakinga tėvystė“. Tarp kitų lektorių išsiskyrė Liudas Švipas (jo paskaitos tema buvo „Pirmieji atradimai ir lūžiai: grupė, meilė, seksas, narkotikai“). Šiaip jis dirba su jaunais kaliniais ir išmano viską apie jų psichiką, priklausomybes ir manipuliacijas.
Vis po truputį, mandagiai ir kultūringai – ir štai aštuonioliktojo gimtadienio proga galime sveikinti jaunuolį, įgijusį... priklausomybę.
Vienas tėvas iš salės kelia ranką: „Man regis, geriau, kad mano vaikas gertų ir rūkytų namie, su mumis, kultūringai, o ne kažkur tarpuvartėse ir besislapstydamas.“
Liudas linksi, jam tai ne naujiena. Ir perkelia visus klausytojus į giminės balių: „Susirenka visa didelė šeima su marčiomis, žentais, anūkais ir proanūkiais. Sveikins senelį 80-mečio proga. Gale stalo stoja sūnus ir kelia tostą: „Brangus seneli, čia mes visi susimetėme ir atvežėme Tau labai brangaus, labai išlaikyto, iš labai tolimos šalies ir labai reto... amfetamino. Dabar visi po truputį ratu ir paragausime.“ Senelis laimingas, visi ploja, uosto, kaip apmokyti kursuose, šildo ar šaldo, kelia prie veido, susidaužia ir linki... sveikatos“.
Pasak Liudo Švipo, tai ne absurdas, o niekuo nesiskiriantis pavyzdys nuo konjako ar armanjako. Priklausomybę sukelia net cukrus, tai ką kalbėti apie „saikingą gėrimo kultūrą“.
Vaikai mato, girdi ir nori užaugę būti kaip tėvai. Kai skaitys T.S.Eliotą, ties eilutėmis „Where is the Life we have lost in living?“ arba „Kur Gyvenimas, kurį praradome gyvendami?“ (ne)stabtels. Bet užtat tikrai bus išmokę kalbų ir žinos, kad dovana tam seneliui angliškai (a gift) kokioje Vokietijoje gali būti nuodas (das Gift). Renkuosi pats.
Kam priklausys ateitis? Durneliams sveikuoliams
„Nori ar nenori,
Lauki ar nelauki,
Jis vis tiek ateina –
Rytas“.
Gražus Angelinos Zalatorienės posmas.
Nori ar nenori, tingi ar ne, nekenti žaliavalgių ar mandagiai patyli, būti sveikam vis labiau madinga. Paklauskite komunikacijos eksperto Mykolo Katkaus, jis papasakos, kaip prieš kelerius metus rėmėjams mušėsi į krūtinę: „Prisiekiu jums, bėgios ta Lietuva tuos maratonus, patikėkit“ (konferencijoje „Smart Sponsorship“ praeitą lapkritį). Ant jo kontoros durų šūkis: Už žinias ir judėjimą.
Pasaulis pradeda giedoti naują giesmę ir duokit jam dešimtmetį – tikrai riebiai uždirbs nebe iš ligų, o sveikatos.
Rita, regis, dešimtmetį pragyvenusi Vokietijoje, prieš tuos kelerius metus klausia: „Žinai, niekaip nesuprantu, kada tie lietuviai bėgioja: ryte išbėgu – nieko, vakare – nieko, Vingio parke dairausi – nieko, krantinėje prie namų – nieko. Tai kada ir kur čia tas ritmas?“
Apie per šimtmečius sveikai šuoliuojančią žmoniją rašome knygoje „Ateitis geresnė, nei jums atrodė“: „Neatsitiktinai proto amžių lydi kofeino gėrimų pakilimas. Pirma, kol nebuvo kavos, diduma pasaulio beveik visą dieną būdavo apsvaigusi. Ypač tai buvo susiję su sveikata. Vanduo buvo pernelyg užterštas gerti, tad teko rinktis alų. (...) Iki aštuoniolikto amžiaus dauguma vakariečių bemaž nuolat siurbė alų, netgi dieną pradėdavo alaus sriuba. Dabar jų diena prasideda puoduku stiprios kavos. Taigi pramonės revoliucija iš dalies yra neišvengiamas padarinys – žmonėms pasaulyje labiau patiko būti žvaliems nei apgirtusiems“ (Diamandis Peter H., Kotler S. Gausos amžius. Ateitis geresnė, nei manote. Alma Littera, 2012).
Tai dabar, jei kas turite atliekančių eurų, investuokite į sveikatos klubus, kokteilių restoranus, sulčių barus, privačius stadionus, inovatyvių trenerių raumenis ir smegenis.
Pasaulis pradeda giedoti naują giesmę ir duokit jam dešimtmetį – tikrai riebiai uždirbs nebe iš ligų, o sveikatos. Teisingas maistas bus tikrai brangus, sportui skirsime vis daugiau laiko, o šaltu vandeniu grūdinantys ir nuo gimimo kūdikius mankštinantys tėvai bus norma, bet nebe kitus žalojantys durneliai.
Visa tai tik dėl dviejų priežasčių: mes norėsime tiesiog ilgiau gyventi ir sveiki numirti. „Išsivysčiusiose šalyse šimtamečių žmonių skaičius padvigubėja kas dešimt metų, 2009 metais jų buvo 455 tūkstančiai, o 2050 metais bus jau 4,1 milijono“, – ten pat rašo Peteris H. Diamandis ir Stevenas Kotleris.
O normaliai pasitraukti seno kūno gyvybė, pasak žinančių, turi per porą savaičių, sveikai gyvenęs žmogus turi ramiai sugrįžti į save, susitraukti, sunykti ir tyliai išleidęs paskutinį kvapą, pakilti ten, kur užsidirbo. Bet ne nuo ligų, skausmo, šauksmo ir reanimacijos.
Aš rūkiau dešimt metų. Esu narkomaninė rūkalė, ne socialinė. Kitaip tariant, nei kompanijos, nei pokalbio, nei vyno prie dūmo man nereikėdavo. Aš rūkydavau per pūgą tarpdury ir pristigusi cigarečių eidavau iki kiosko kad ir vidurnaktį. Tada apsirgau, neturėjau darbo, pajamų, jokio džiaugsmo. Man dvokė iš burnos ir mano oda tapo pilka.
Aš rūkiau dešimt metų. Susiėmiau. Gyvenu labai sveika, labai laiminga ir man nieko netrūksta. Sėkmės istorija, ne kitaip.
Daktaras Vadimas (jau amžinątilsį) tada pasakė: „Mesk rūkyti, pinigų bus.“ Nesupratau, neklausiau. Praėjo dar dveji metai. Jis priminė: „Kai vaikas gimsta, jis turi refleksų, kurie turi išnykti. Tarkim, sykį prilietęs karštą virdulį, jis visko, ką mato, nebečiups. Taip ir su rūkymu – tai nenutrauktas čiulpimo refleksas. Kitaip tariant, kai sakote, kad reikia pagalvoti, ir einate parūkyti, mąstymą užblokuojate, nes kaip ir vėl „tampate naujagimiu“. Nutrauk šią grandinę ir nustebsi, kokia nuostabi suaugusiojo sėkmė tavęs laukia.“
Susiėmiau. Gyvenu labai sveika, labai laiminga ir man nieko netrūksta. Sėkmės istorija, ne kitaip.
Kas yra kitaip, paklausite, kai gyveni dar ir blaiviai? Paradoksas – jaučiuosi nuolat apsvaigus, mano protas aštrus, juslės gajos, žydinčios slyvos man gniaužia kvapą, atsakomybė už veiksmus – šimtaprocentinė ir jokio gėdos jausmo nepatiriu.
Viskas, ką sakau ir padarau – galios ir rytoj, todėl galvoju ką, kam, kaip ir kada pažadu. Šeimoje gyvenimas tapo lyg ir bespalvis, lyg ir nuobodus (jokie briliantai šampano taurėje manęs penktadienio vakarą nenustebins), tačiau jis labai saugus ir įprastas. Vaikai auga be ligų. Mes gana daug keliaujame, sočiai atostogaujame, dirbame ir užsidirbame. Vyras mane vis dar juokina.
Visos ligos nuo nervų? Ne, jos nuo „Į sveikatą!“
Kaip jis sako, visos bėdos nuo degtinės. Sutinku nenoriai, man reikia faktų. Ir pagalvokit patys: jei pažįstamą primušė sutuoktinis – buvo išgėręs. Jei moteris turėjo vienos nakties romaną – tai šampanas buvo brangus ir geras. Jei pakvipo santykių aiškinimusi – būta alaus. Jau nekalbant apie užmuštus sargus ar samantas. Visos nelaimingos pabaigos – po tosto „Būk sveikas!“ Kokia vis dėlto tai ironija!
Psichoterapijoje nardanti Aistė Jasaitytė mano, kad (iš)geriančio žmogaus reiktų klausti: „Sakyk, ką nori nuplauti?“ Ir pasiūlyti: „Gal geriau pasikalbėkime?“ Ir drąsiai sutikime pavojus?
Organizacinės psichologijos specialistai Salvadoras Garcia ir Simonas Dolanas apibrėžia tris termino „vertybė“ aspektus: Etinis – strateginis aspektas (...), ekonominis aspektas (...) ir psichologinis aspektas. Tai moralinė savybė, skatinanti ryžtingai imtis labai rizikingų sumanymų ir drąsiai sutikti pavojus (tai galime pavadinti ir baimės neturėjimu). Šiuo aspektu vertybė yra asmens arba asmenų drąsa.“ (Cardona P. Ir Rey C. Misijomis paremta vadyba. Vaga, 2013. Vilnius).
Toje pačioje knygoje kalbama ir apie tai, kad „turi būti atitiktis tarp to, ką kompanija skelbia, ir to, ką kasdien daro. Kompanijos vertybių palaikymo būtina reikalauti jaučiant atsakomybę ir pateikiant gerus pavyzdžius“.
Tai laba diena, mielasis „Švytury“, – šiemet su savo produktais nusitaikėte į sportininkus? Ar čia tik man panašu į šokdynių reklamą bekojams? Jei būčiau toliau rūkiusi ir „kultūringai“ gėrusi, gyvenime nebūčiau įveikusi pusės maratono. Būčiau padusus iki antro kalno – nes taip nutikdavo jau lipant į antrą aukštą. Bet gal Jūsų target group kitokia?
Komentatoriai, nevarkite.
Reklamos užsakovai, nesinervinkite.
Jei ir skaitysiu, tai tik tuos komentarus, kurie bus parašyti negeriančių žmonių. Sun Tzu savo „Karo mene“ (Tzu S. Karo menas. Obuolys, 2004) pataria: „Jeigu aukštupyje nulijo lietus ir vanduo išputojo, tuomet palauk, kol srovė nurims, ir tik tada kelkis per upę.“ Laukiu kitame krante – švarių ir blaiviausių Jūsų galvų, ausų ir diskusijų.
O reklamos užsakovams nuoširdžiausiai sakau: redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorės nuomone.
Kviečiu Jus šįvakar pakelti tostą už pirmas 40 dienų be laipsnių. Ir Jūsų Joninės bus stebuklingos. Linkiu iš visos širdies – į sveikatą!
Tad nesinervinkite. Viską, ką skaitėte, drąsiai galite suglamžyti ir išmesti į šiukšles, nes, kaip sakė žymusis gydytojas žydas Viktoras Franklis, „vertybių negalime išmokyti. Vertybėmis turime gyventi.“ Todėl kviečiu Jus šįvakar pakelti tostą už pirmas 40 dienų be laipsnių. Ir Jūsų Joninės bus stebuklingos. Linkiu iš visos širdies – į sveikatą!
Tiesa, dar liko istorija apie tuos auskarus ir Lalitą. Vieną rytą prieš išeidama į darbus, jaunosios auklės teiraujuosi: „Ką šiandien planuojate veikti, mergaitės?“ Lalita sako: „Šiandien mano mamos gimimo diena, tai eisime su vežimėliu į senamiestį, ieškosime dovanos.“
„O, – sakau aš, – turiu čia tokius visiškai naujus auskarus iš geros parduotuvės (ir galvoju, kokia aš gera, va mergina studentė, pinigų – ne fontanais, štai ir dovana, nereikės išlaidauti) – ar gražūs, ar norėtum mamą tokiais pradžiuginti?“ „Nuostabūs, – nušvinta Lalita, – labai ačiū.“ „Tai ką dabar veiksit, juk dovana jau yra?“ – vėl klausiu. O ji pakelia dideles giedras akis ir taria: „Tai auskarai mamai nuo tavęs, Gabija, o mes eisime ieškoti dovanos.“
