Nemalonu, nereikalinga, bet grąžinti nedrįsime – nes nemandagu kažkaip, žmogus gi stengėsi (nors iš tiesų tai nė kiek, nes kitu atveju žinotų, ką Jūs mėgstate ir ko Jums reikia). Pasilikti? Bet vietos ir taip nėra, namai visko per pilni. Tai ką daryti?
Visada galima viską išspręsti juoku: tai Tu šitaip mane matai, ar ne? Su megztom stalo servetėlėm, gintaro apyranke su inkliuzu ir nerta kepurėle nuo saulės? Su stalo knyga tikros odos ar dermantininiais (kaip kam baisiau) viršeliais, su tikro ar dirbtinio kailio (kaip kam baisiau) tunika arba kvietimu į naują, bet mėsos/žaliavalgių/žuvies/vegetarų (kaip kam baisiau) restoraną? Nepataikei, oi nepataikei!
Ir visada galima ramiai, bet drąsiai pasakyti (kad ir sau, nebūtinai tam, dovanojusiam) – oi, kaip gerai, perdovanosiu! Vis tiek kažkam pravers, nes daiktas turi rasti kelią, turi papulti į savus namus, pas savus šeimininkus. Žinoma, čia yra rizikos, nes dar šiandien pamenu močiutės pasakojimą, kaip sovietiniais metais (kai nieko pirkti nebuvo) kažkas teatre gavo importinių saldainių dėžutę, ją padovanojo daktarui, o šis atėjo į teatrą ir vėl įteikė – tik jau kitam aktoriui, kuris atidaręs rado ne tik saldainius, o dar ir 50 rublių! Žodžiu, ratas (visomis prasmėmis) kada nors apsisuks, bet šiandien – tegu dovanos keliauja, nereikia taip rimtai ir simboliškai į viską žiūrėti, važiuojam toliau!
Nes dovanotojas gi irgi pasako ne apie mane, o apie… save. Čia kažkaip randame sąsajų su… seksu, bet prie to dar prieisim.
Taigi dovanų vajai ir vėjai įsismagino. Žinoma, kad patarimai apie žiemos dovanas irgi turėjo būti padalinti dar kokį minkštą spalį, bet, kad ir kaip vėluotume juos aprašyti, bus tokių, kurie dar ir šį savaitgalį, ir be penkių dešimtą prieššventinį vakarą įlėksime į parduotuvę.
Bet kaip suplanuoti valandas ir biudžetą, tegu patars kiti ir kiekvienais metais vėl tą patį. Esą skirkite laiko, neskubėkite, išlikite ramūs, numatykite, kiek išleisite vienai dovanai, vienai porai, vienam namų ūkiui. Tačiau ir mano pačios, ir daugumos mano draugų šeimos – didelės ir daugiavaikės. Todėl, kai jau pagalvoju, kad jau prilaksčiau, priplanavau ir visiems visko prirūpinau, pasižiūriu, kad… vėl neturiu kaip ir nieko. Man, kad ir kiek beplanuočiau, viskas per Kalėdas kaip per remontą: kiek besuplanavai, dėk trigubai – laiko, jėgų ir pinigų.
Todėl šiandien pasidalinsiu (padovanosiu Jums) tik tuos dalykus, kuriuos žinoti man pačiai yra naudinga ir įdomu. Prisiminkime tai, kas dovaną teikiant ar priimant yra svarbiausia.
Konfucijus per Kalėdas?
Kaip dovanoti kompasą keliautojui, avižų sveikuoliui, knygą intelektualui ir meškerę žvejui, girdėjome tūkstantį kartų. Esą pradžiugink kitą tuo, kuo jis domisi, kuo gyvena, kas jo aistra ir pomėgiai. Bet tai koks apsirikimas! Jei mano vyrui kas padovanotų badmintono plunksnelę (jau nekalbant apie raketę ar sportinius batus), tai jis… atiduotų ją žaisti vaikams į kiemą. Nes jei jau kas kuo labai domisi, tai jų reikmenys (ir raumenys) tampa labai specifiški ir įtikti, kitaip tariant, pataikyti, šansų lieka tiek, kiek ir rasti tą adatą šieno kupetoj.
Kartą operos mėgėjui norėjau nupirkti kompaktinę plokštelę, bet gerai, kad tiksliai užklausiau „tą ar kitą“. Atgal irgi gavau tiksliai: „Jokios“. Kodėl? Nes kai labai išmanai, tai svarbu tampa ne tik autorius ir pavadinimas, o ir atlikėjų sąstatas, ir scena, kurioje atliekama, ir dirigento vardas, ir metai, kuriais įdainuota, ir dar studija, kuri įrašė. O to man, dovanojančiajai, jau per daug. Užteks tada čekio į muzikos parduotuvę.
Žinoma, visada galima perklausti, ko konkrečiai ji ar jis nori, bet tada jau visai nebelieka vadinamojo siurprizo, netikėtumo džiaugsmo, blizgančių akių.
Kaip dovanoti kompasą keliautojui, avižų sveikuoliui, knygą intelektualui ir meškerę žvejui, girdėjome tūkstantį kartų.
Taigi dovana bet kokiu atveju bus tik daiktas, jei pamiršime žymųjį Konfucijaus klausimą. „Koks žmogus visame pasaulyje visų svarbiausias?“ – paklausė mokiniai. Mokytojas atsakė: „Tas, kuris dabar šalia Tavęs“.
Visi etiketo ir protokolo ekspertai sutinka vienbalsiai: gerai apgalvota ir konkrečiam žmogui skirta dovana visada turės daugiau vertės nei brangi. Faktas. O jei jau norėtumėte maximum maximorum, tai bet kokią, net ir asmeniškiausią, dovaną dar labiau sušildo ir šalia pridėtas linkėjimo raštelis. Juk nesunku, o kaip maloniai pradžiugina. Juk ir Jūs turite žmogų, kuris visada parašo atviruką. Juk ir Jūs tada per ilgus metus pradedate laukti nebe tiek jo dovanų, kiek to užrašymo. Ar ne?
Aną savaitgalį Vilniuje dizaino turguje buvo ir šį savaitgalį kitame dizaino turguje vėl bus atvirukų jau iškart su užrašais. Pirkau „Tavo miškas man pakeliui“ ir atsigrožėti, atsitokėti vis dar negaliu. Rašykime žodžius, nes juk kiek kartų per šiuos metus norėjome, bet ir vėl taip ir likome nieko (gražaus) nepasakę. Dovanokime ne šviesius daiktus, o... šviesius sakinius. Banalu be galo, bet tik ant popieriaus. Kasdienoje ne taip ir paprasta. Nuo ko pradėti? Kad ir nuo to, kuris DABAR šalia.
Tu – man, aš – Tau
Vokiečiai sako, kad „mažos dovanėlės stiprina draugystę“ (aišku, jie turi ir patarlę apie tai, kad „geriau dėdė, kuris ką nors atneša, nei teta, kuri pagroja pianinu“), o italai ir prancūzai mano, kad „tas, kas priėmė dovaną, atidavė laisvę“. Todėl kad ir kurią išmintį bepasirinksite, bene svarbiausia taisyklė visai atvejais liks ši: svarbu, kad dovana neįžeistų ir neįpareigotų.
Kas tas įpareigojimas? Man visada smagu skaitinėti, kaip rytiečiai tiki – „jei padovanojo žiedą, turėsi nudžiuginti arkliu“ arba rasti prozoje vietų, kur vyrai juokauja, kad „dovanodamas jai rožę ne rožę gi jai dovanoji…“.
Kitaip tariant, dovana tikrai įpareigoja ir kartais ją priimti kai kam sunkiau, negu ką įteikti. Bet čia jau apie savivertę, o tai kita tema.
Ypač aktualu pataikyti su tos pačios svorio kategorijos dovana arabų šalyse. Čia, rašo vadovėliai, net jei tik draugiškai pagirsi gražų laikrodį, kitą rytą gali gauti… jį supakuotą į viešbutį. Bet nesidžiauk radęs! Pradėk tada galvoti, ką siųsi atgalios. Ir tada žaidimas prasideda, karuselė užsisuka. Staiga ar pamažu, laimei ar nelaimei, dovanų ping-pongas įsismarkauja. O tai jau neteisinga, nes pati dovanojimo idėja yra kitokia. Dovana – tai draugiškumo, o ne konkurencijos gestas.
Visi etiketo ir protokolo ekspertai sutinka vienbalsiai: gerai apgalvota ir konkrečiam žmogui skirta dovana visada turės daugiau vertės nei brangi.
Klientų aptarnavimo specialistė Giedrė Urmulevičiūtė viename vakare apie dovanas pasakojo: „Žmogus – tūkstantmečius keliaujantis ir ieškantis savo vietos padaras. Jau senovėje, įžengę į svetimas žemes, vietos valdovams atvykėliai atveždavo dovanų – kaip užstatą, jog atvyksta su draugiškais ketinimais. Senovės graikams bei romėnams dovanojimas buvo kilmingųjų privilegija, pavyzdžiui, anot Homero, garbus svečias iš tuo metu labai populiarių puotų galėjęs išsinešti net ir brangią taurę, iš kurios čia pat gėrė. Ypač brangios dovanos buvo teikiamos sutvirtinant prekybinius ryšius, kas sėkmingai išliko bei įsitvirtino ir XXI amžiuje“.
Pakuotė – pusė dovanos
Tikra tiesa, pastebėkite, kai dovaną gausite. Stabtelėkite akimirką, sulaikykite suvystytą paslaptį. Gražus ar originalus dovanos suvyniojimas – tai ir solidumas, ir išskirtinumas, ir net didesnė vertė, ir tas pats dovanojančiojo dėmesys dar kita forma.
Nereikia daug ir už brangiai, nebūtinai kaskart šilko kaspinai ant šilkinio ar rankų darbo popieriaus – vis tiek gi teks išmesti. Įspūdį daro ir seni suglamžyti laikraščiai, ir grubia virve perrištas blizgus celofanas, ir vaikų apipieštas statybinio popieriaus rulonas. Pamenu, viena draugė kažkada nuskurusias kartono dėžutes apklijavo senomis natų partitūromis ir aptepė juoda arbata – štai ir antikvarinis įpakavimas!
O kaip dovaną pažiūrėti? Yra vadinamasis rytietiškas ir vakarietiškas dovanų vyniojimo būdas. Pirmuoju atveju dovaną priimame ir dedame neišpakuotą šalia visų kitų, išliekame santūrūs ir paslaptingi, o antruoju – lupame ir iškart džiaugiamės prie visų, kartu mėgaujamės, patenkiname ir savo, ir svečių smalsumą. Abu variantai vienodai galimi, renkatės Jūs. Svarbu, kad viena taisyklė būtų taikoma visoms atneštoms dovanoms. Ir jei išvyniosite ne prie akių, tai kitą dieną reiktų padėkoti – raštu ar žodžiu.
Pinigai ir vokeliai – lengviausiu keliu?
Nieko baisaus, protokolo knygose rašo žinantys, jei seneliai įteiks vokelį anūkui. Bet šiaip – ne, pinigai Europoje taip paprastai nedovanojami. Labai lengva atsiminti, kad su pinigu susiję trys dėmenys: jie dovanojami tik labai artimiems, tik nelaimės atveju (tarkim, laidotuvių), o jei nenutiko bėda ir gavėjas nėra iš pirmo šeimos ar draugų rato, tai jis turi pats pareikšti tokį norą. Žinoma, pinigai, kaip vadinamasis 13-as atlyginimas, visada tinka nuo darbdavio – ir nesvarbu, koks jis bebūtų: ar milžiniškos korporacijos vadas, ar namų tvarkytojos šeimininkas.
Vyrai ir žmonos: lengvas kelias – ne mūsų kelias?
Norą ar sugebėjimą dovanoti, kaip ir visa kita, ko prireikia naujai sukūrus lizdą, paveldime iš šeimos arba aplinkos, kuri mus lydėjo nuo mažų dienų. Tad jei Jūsuose po vaikystės eglute dovanos griūdavo jau nuo lauko durų, o vedėte merginą, kurios šeimoje Kalėdos reiškė „simbolišką“ knygą, tai nesitikėkite, kad Jūsų vaikai popieriais, tas „knygas“ išvyniodami, čiužens iki vakaro. Kad nebūtų nusivylimo, reikės susitarimo ir pripratimo. Per ilgus metus pavyks.
Gražus ar originalus dovanos suvyniojimas – tai ir solidumas, ir išskirtinumas, ir net didesnė vertė, ir tas pats dovanojančiojo dėmesys dar kita forma.
Kaip kad per ilgus metus pavyks numatyti ir atspėti, ką Jūsiškė antra pusė pati nori gauti dovanų. Pasirodo, pasak švedės rašytojos Selmos Lagerlöf, „mes dovanojame tai, kuo patys norime būti apdovanoti“.
Neurolingvistai siūlo jautriai kartoti kito asmens judesius, elgseną, manieras ir taip pasiekti neįtikėtinos derybų sėkmės (savo naudai), o psichologai yra atlikę tyrimą, kad poroms, kurios užstrigo miegamojo pasaulyje, pravartu pabandyti pažaisti „kartok mane“ žaidimą – partneriui patiks lygiai tai, ką jis pats Jums siūlo. Taigi lygiai tas pats galioja ir dovanų kontekste. Kortos atskleistos! Atsiminkite šiemet, ką gavote nuo Jono ir Janinos ir kitais metais dėl jų dovanų bus daug lengviau.
„Sakoma, kad, remiantis vyrų ir moterų psichologijos skirtumais, jie pasireiškia ir dovanų srityje. Moterys paprastai dovanas rinks ilgiau, apgalvos. Ir joms pačioms labiau tinka ir patinka tokios dovanos, kurios pabrėžia bendrumo jausmą su dovanotoju. Pavyzdžiui, po kelionės ar sėkmingo verslo susitikimo Italijoje, vakarienė dviems jaukiame itališkame restorane pradžiugins labiau, nei, tarkime, žiūronai. O vyrams labiau tinka dovanos, susijusios su jų mėgiama laisvalaikio veikla, hobiu. Tad žiūronai šiuo atveju laimės prieš vakarienę. Ir dovanas jie dažnai pirks spontaniškai, bet, įkvėpimo pagauti, gali išleisti daugiau pinigų“, – įsitikinusi Giedrė Urmulevičiūtė.
O Fritzas Eckhardtas, praėjusio šimtmečio austrų aktorius, mėgdavo sakyti: „Jei vyras per Kalėdas žmonai nieko nedovanoja, ji tampa liūdna. Jei jis jai visko pridovanoja per daug, ji tampa įtari.“
Kalėdos – tai jausmas. Dovanaukite ir būkite (ap)dovanoję.
Bet linksmesnis anekdotas yra vienoje iš Armino Lydekos knygų: „Vyras ryte pasakoja sapnavęs fantastišką sapną: per gimimo dieną nupirkau Tau, žmona, kuklią dovanėlę ir Tau… patiko!“
Ir ko vis dėlto – niekam ir niekada?
Susimildami, prašytume: jokių šuniukų, kačiukų, žuvyčių ir kanarėlių, jokių paveikslų (nesuderinus su šeimininkais), jokių kvepalų (jei tiksliai nepaprašė ir pavadinimo neužrašė), jokių „rankų darbo“ dirbinių (jei jie gražūs Jums, tai ar tikrai patiks ir tiks draugui?), jokių mikserių ar vaflinių ir jokių kitokių buities rakandų, kurie keliaus į sodybas arba bus perdovanoti, nuo kuo viską šiandien ir pradėjome.
Žinoma, visa tai negalioja, jei Jūsų išvardytų gėrybių prašė, svajojo ir laiške Seneliui rašė. Tada pasisekė. Abiems pusėms.
Saldžiai ir jausmingai
Taip ir pabaikime šįkart.
Kai kalba apie dovanas, tai žili žmonės Afrikoje tikina, kad „kai viskas pasibaigia, tai lieka tik tai, ką išdovanojai“. Šiaurės šalių liaudies išmintis dar teigia, kad „dovanoti – tai pasijusti Rojuje, nes ten viskas tik dovanai.“
Bet gali būti, kad didžiausia dovana – tai dovanoti. Turiu omenyje, ne duoti ar gauti (nors ir tai gi smagu), bet... atleisti.
Dovanok man už dienas, kurios per mane nebuvo kvepiančios, už valandas, kurios per mane buvo pilkesnės nei tąryt dangus išaušo, už kokią naktį, jei mano nuopoliai ir nuovargiai neleido Tau palaimingai ilsėtis. Dovanok už tai, kas buvo. Dovanok už tai, kas bus. Juk Kalėdos?
Dovanoju ir aš visiems – atleidžiu ir atsileidžiu. Gyvenkit, būkit laimingi! Ir tik tada sakyti galėsiu: va dabar, mano Kalėdos, tai jau užeikit! Kurią nors šventą naktį gal pagaliau užaugsiu ir ne poetiškai, o tikrų tikriausiai nuplausiu vargetai kojas, bet šiemet dar liksiu ties „dovanoju“. Gal tai ir ne lygiosios, bet kai pabandai, nėra jau taip labai ir lengva.
Nes Kalėdos, kaip spigina didelės žėrinčios vitrinos pasaulio sostinėse, – tai ne metų laikas. Kalėdos – tai jausmas. Dovanaukite ir būkite (ap)dovanoję.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Mokytojau, pritūpkite ir prigulkite
