Susitarkim, kad čia ne apie tai, esą stipriausia šių dienų valiuta arba riebiausia prabanga yra laikas ar santykiai, dvasinės vertybės, meilė, saulėtekis, saulėlydis ar puodelis garuojančios arbatos, netgi gyvenimas be boso virš galvos, kelias į darbą prieš spūstis ar dar kažkokie panašūs saldūs žodeliai. Pažiūrėkime tiesai, oi, prabangai, į akis ir pabaksnokime į jos pūlinius ir šviesulius.
Prabanga pradeda senti
Dar labai jaunas Mantukas Petruškevičius yra metęs frazę: „Kai eini raudonuoju kilimu, niekas tavo dvasinio grožio nemato.“ Ir tai yra tiesa, Mantai, bet! Pabaigoje frazėmis pasimėtysiu ir aš – net ne viena. Ir tegu tai bus gražus nuomonių pasidalinimas, raudonąjį kilimą pakeliantis iki prasmės, o ne plunksnų pakedenimo. Toks tebus temos tikslas.
Pradėkime semantiškai. Tradiciškai žodynai žodį „prabanga“ apibrėžia „kaip kažką, kuo mėgaujasi grupė žmonių, kas kitiems nėra pasiekiama“. Taip iliustruojama elito privilegija ir išskirtinumas. Didysis lietuvių kalbos žodynas siūlo tris reikšmes: „prabangà – tai materialinių patogumų gausa, ištaiga, komfortas, taip pat nesaikingumas ir gašlumas, geidulingumas, pasileidimas“.
Tęskime moksliškai. 2013 m. Harvardo tyrimas, publikuotas „The New York Times“, įrodo, kad „mes iš prigimties galime būti savanaudžiai, bet prabangos ženklai šią mūsų savybę dar labiau sustiprina“. Tyrėjai klausė, ar tokios išvados paaiškėjo dėl ir šiaip aiškios „mano-piniginė-yra-storesnė-už-tavo-piniginę“ vyrų psichologijos, ar vis dėlto prabanga iš tikrųjų mažina socialinį atsakingumą ir pozityvų nusiteikimą, norą padėti kitam?
Gal kada teko pajusti, kaip dėl naujo žaislo šalia sutriko draugas? Arba „staiga susirgo“ prieš gimtadienį, nes nebūtų įpirkęs dovanos?
Irdamiesi atsakymo link, jie nustatė, kad „vyrų testosterono lygiui įtaką daro automobilio markė, o moterys vyrų patrauklumą tiesiogiai sieja su jų brangiais drabužiais ir automobiliu“. Plika akimi tai matoma Amerikoje, kur demonstruojami ypač dideli automobiliai, milžiniški privatūs namai, televizoriai, net sumuštiniai. Tai neslepiama ir Rusijoje bei visose mažiau stabiliose pasaulio šalyse, kur uždirbi ne kažką ir kyšo biudžeto skylės, bet gatvės pilnos labai aukštų arba labai žemų automobilių, o moterys tuoj trauks kailius ir rankines ne už dešimtis, o už šimtus. Viskas extra size, tai kas negerai?
Tai, kad tai jau senienos. Pasaulis kalba, kad milžinišku greičiu keliaujame į „post – luxury“, tai yra „post – prabangos“ visuomenės apibrėžimą. Tai kaip tuos ženklus (ir mūsų savivertę) reikės šifruoti kitaip?
Alainas de Bottonas, garsus šveicarų kilmės anglų rašytojas, laidų vedėjas, intelektualas, sako, kad „materialistinis laimės suvokimas šiuolaikinėje visuomenėje smarkiai pakeitė mūsų supratimą apie žodį „prabanga“. Kitaip tariant, laimė mums tapo turtais. Ar tai gerai? Jei to vis gviešiamės ir siekiame, tai, matyt, taip. Bet septynerius metus be pertraukų psichologiją studijuojanti Aistė Jasaitytė-Čeburiak gali papasakoti savo patirtį iš gyvenimo Niujorke, kur „susidūrusi su aukščiausio lygio prabanga, nemačiau nieko kita, kaip liūdesį, dažnai parduodamus jausmus, beprasmybę ir norą užsimiršti įvairiausiomis priemonėmis“. Šios įžvalgos buvusį modelį atvedė į gilius psichologijos vandenis, siekiant atsakyti, kodėl turtai laimės nesuteikia.
Gal per aštrus ir pakistanietis filantropas Edhis Sahabas, manantis, kad „kai tik nustoji gyventi dėl prabangos, tu supranti tikrąją gyvenimo prasmę“. Bet tiek to. Gal kiekvienam savo?
Artėja naujas cunamis – nauja prabangos prasmė
Tad jei interjerų dizaineriai maudosi dabar naujose tendencijose „juoda yra nauja balta“, tai kas yra ta „the new meaning of luxury“ – nauja prabangos prasmė? Atsakant trumpai, tai – džiaugsmas, kad gali mėgautis tuo, kas gražu, kas teikia žinių, kas yra humaniška, prasminga ir įkvepia.
Misha Pinkhashovas ir Rachna Joshi Nair knygoje „Tikroji prabanga: kaip prabangos ženklai gali sukurti ilgalaikę vertę“ rašo, kad tokios prabangos legendos kaip „Cesaris Ritzas, Coco Chanel, Ettore Bugatti, Yves'as Saint Laurent'as, Cristobalas Balenciaga buvo ne tik menininkai, bet ir inovatoriai, aktyviai kviečiantys visuomenę radikaliems jų eros pokyčiams: jie kėlė globalizacijos, technologijų, lyčių ir rasių lygybės idėjas. Jie buvo lyderiai, sukūrę ženklus, teikiančius vertę. Būtent tai juos padarė amžinus, nepavaldžius laikui“. Todėl dabartiniai prabangos kritikai niršta ne dėl asmeninių žmogaus nesusivaldymų gyventi pertekliuje, bet dėl to, kad „jie tiki – naujoji prabanga yra inovacijos, lyderystė ir atsakomybė“.
Tai kur ji? Arba kodėl jos tiek mažai?
Kuo mažiau turi, tuo daugiau duodi
Pažįstu vieną tikrai turtingą vyrą verslo pasaulyje, kuris perka marškinius... Baltarusijoje. Ir dar apie tai viešai pasakoja – kad taip pigiai ir tokios geros sudėties. No brand, tikrai ne. Coco nekūrė mados vyrams, bet argi ne vietoje čia būtų jos citata: „Jei kokia nors moteris jus sužavėjo savo išvaizda, tačiau negalite prisiminti, kuo ji vilkėjo, vadinasi, ji buvo apsirengusi idealiai“?
Tiesa, moteriai tikrai reikia gražių suknelių, kurias galėtų… savimi papuošti. Taip pasidabinusi ji dieną pradėti gali dar ir madingai – aukoti, savanoriauti, norėti padėti ir paskui atsipūsti, pasisaldinti tokius pietus malonios padėkos desertu.
Sakysit, nesikiškit, kaip noriu – taip gyvenu! Ir teisingai. Bet tada kodėl tas pats Kalifornijos universiteto tyrimas rodo, kad juo mažiau žmogus turi, juo daugiau jis duoda? Klausiu ir vėl – ar duodate? Ar atseikėjate nuo savo puotos stalo tiems, kam šiame gyvenime buvo duota ne tiek? Kažkurioj vietoj juk turi įsijungti gėdos ir nesmagumo mygtukas, jei jau kalbame ne apie privačią kiekvieno erdvę ir pasirinkimą, o apie liuksiškumų demonstravimą ir begėdystę. Gal kada teko pajusti, kaip dėl naujo žaislo šalia sutriko draugas? Arba „staiga susirgo“ prieš gimtadienį, nes nebūtų įpirkęs dovanos? Pamažu kylame į fortissimo – ar perkate tuos daiktus tikrai sau ar kartais ir dėl kaimyno, bendradarbio, net priešo?
Atlikime mažutį tyrimą – jei dabar nuo visų savo paltų, rankinių, piniginių, netgi automobilių nuluptumėte etiketes, tai ar ta materija vis taip pat dirgintų smegenis, stimuliuotų savivertės hormonus ir džiugintų? Beje, ryškią, spalvotą, auksinę ir garsią prabangą mėgsta ir to tikrai nuoširdžiai neslepia… romai. Rasite dešimt skirtumų?
Normaliame vertybes bei sveiką savivertę suvokiančiame pasaulyje ateina metas ne branginti, o branginti. Mylėti ne kainą, o vertę. Ieškoti ne naujo salono, o prieglaudos.
O jei jau liksite (nes tikrai liksite) su savo bmw, porše, mersu prabangauti, tai bent jau kasdieniu elgesiu paneikite tų universitetinių tyrimų rezultatus, rodančius, jog „būtent tokio tipo automobilių vairuotojai keturis kartus dažniau nepraleidžia perėjoje pėsčiųjų ir yra linkę laužyti taisykles (pavyzdžiui, nuslėpti tiesą derybose) ir netgi toleruoti neleistiną elgseną (pavyzdžiui, nutylėti apie žinomas nusikalstamas veiklas)“. Bet kam mums tos kalifornijos ir jų brangios analizės – dar Jonas Jablonskis yra rašęs: „Prabanga ir ydos labai glaudžiai yra susijusios tarp savęs.“
Du filtrai šviesai įleisti
Klydo jis ar ne, pagalvosim vėliau, grįžkim prie savęs. Man, kaip autorei, faktus pavartyti, emocijomis pavaryti ir apsisukus ant kulno atsukti teisuolišką nugarą – žemas lygis. Tad, kaip nuo visų ligų yra vaistų, nuo šios – irgi. Receptas paprastas – perfiltruokite savo prabangą per du filtrus:
Ar aš nešvaistau? Gal už dar vienus naujus akinius nuo saulės galiu nupirkti baldus kukliai klasei?
Ar kažkas dėl mano prabangos… nemirė?
Nutrintų alkūnių prabanga
Senyvas britas, su blizgančiomis nuo metų ir nutrynimo tvidinio švarko rankovėmis sėdi su popieriniu laikraščiu mažoje kavinutėje, prieš tai pastovėjęs eilėje ir pats puodelį iki staliuko atsinešęs ir… valdo pusę pasaulio. Jis jau tiek laisvas, kad jam nebereikia nei kovoti, nei mosikuotis – brandais irgi. Tegu ant viršelių baltais dantimis šypsosi penelopė, dženifer ar tomas – ateis laikais, užsinorėsiu, pakeisiu juos kitais. Prabanga yra galia. O galia nebūna garsi.
O kaip atskirti turtingą suomį ar daną, paklausit. Irgi – iš klausimo. Jie, tyliai ekomobiliu atvažiavę į svečius, mandagiai pasiteirauja, o kur mokosi jūsų vaikai? Ir tuo viskas pasakyta.
Glazgo universiteto prabangos prekių rinkodaros profesorius Pauravas Shukla reziumuoja: „Mano atsakymas būtų, kad prabanga yra dvasios būsena. Tai savęs priežiūra ir savo bei kitų norų išpildymas.“ Ir kaip būtų gerai, kad du žodžius – prabangą ir puikybę – vienytų tik tai, kad jie iš tos p-p-p-p-p-pačios raidės.
Gukki bloškia į pradžių pradžią
Pamenu, Pekine turguose kinės mosuoja rankinėmis ir visą dieną šaukia „gukki, gukki“. Ir juoktis pradedi tik išvydęs brandą – taip jos taria „Gucci”. Toks negailestingas kirtis – iš didelio rašto išėjo iš krašto, atėmė net tą prislopinto balso saldžią intonaciją, kuria tariame naujos brangenybės vardą: „Iš kur žiedas? Tiffaaannyyy, tššš…“
Tada tam pigiam blizgučių turguj supranti, kad gyvenimas yra kur kas daugiau nei armani-gukki-prada-eskada-leksus-šmeksus. Juolab kai jie taip greitai išeina iš mados ir iš sandėliukų ar garažų. Tarkim, kiek daug paslapčių, statuso ir pūstų antpečių savyje talpino „Volga“. O kur ji dabar? Ją, gulbių gulbę, išspjovė visos kitos. Toks likimas. Tokia formulė. Taip buvo ir bus. Jau kitą sezoną, jau kitai moteriai, jau kitam verslo pasauliui gali staiga tapti… juokingas. Tai ar tikrai verta?
Normaliame vertybes bei sveiką savivertę suvokiančiame pasaulyje ateina metas ne branginti, o branginti. Mylėti ne kainą, o vertę. Ieškoti ne naujo salono, o prieglaudos. Juk gera žinoti, kad jau gali visa tai turėti, bet džiaugiesi tais trupiniais, kad pamažu mokaisi įžvelgti, atjausti, gailėti?
Ir kad klaustukai jau visai uždusintų, tai jais ir baikime: kai vėl stabtelsime prie deimantų, seksualiai viliojančių juodame aksome, atsakykite man ir sau – kodėl brangiausiai pasaulyje kainuoja tai, ko iš tiesų niekam nereikia?
TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Nuleidai rankas, savaitgalio tėtuk? Tai pakelk galvą
