Galite mane iškviesti į dvikovą, bet aš nuoširdžiai manau, kad nėra dalykų, kuriems mes neturime laiko.
O jei ką nors smarkiai suvyniojate į vatą ir sakote, kad dar tam neatėjo laikas, tai tegu žvelgia Jums į akis kinai: „Jei galvoji, kad esi per senas ką nors padaryti, tai būtinai padaryk.“
Arba Lietuvoje jau dusyk viešėjusi senučiukė, savotiško kvėpavimo meistrė iš Goa salos, vardu Neeru – šoka sau per dienas, juokiasi iš savęs ir kitų ir, be perstojo ošdama tuo savo gerkliniu kvėpavimu, ankstų rytą moja: „Eik šiandien ir padaryk, ką seniai norėjai, bet neišdrįsai.“ Visas pasaulio laikas tam tinkamas. Jis čia visai niekuo dėtas. Tik išdrįsk. Tavo drąsos (gyventi taip, kaip nori) – štai ko tiek laiko čia trūko.
Mirti galima ir nuo aukso
Kitas svarbus punktas yra saikas. Lietuvių liaudies patarlė gražiai nurodo: su saiku gyvensi – su laiku pasensi. Čia reikia stabtelti ir išgerti tos arbatos, kad vėl paklaustumei savęs: tai ko aš iš tiesų neturiu – laiko ar saiko?
Kai norime per daug, per riebiai, per gausiai, per gobšiai ir už ribų, tada tenka susimokėti – kaip iš to animacinio filmuko, kur antilopė vis bėrė aukso monetas macharadžai ant galvos, kol tas jose, virtusiose moliu, užduso.
Taigi mirti galima ne tik iš bado. Matom patys – ir nuo pertekliaus. Štai Pasaulio sveikatos organizacija jau kelerius metus visais varpais skalambija: ateities kartų ateitis siaubinga – tai laikas, kai tėvai laidos savo vaikus. Kodėl? Nes persivalgymas jau tapo didesne problema nei maisto trūkumas. Gyvenimas be saiko padarys savo. Tik duokime šiam procesui dar truputį… laiko.
Bet gal ir nieko nauja po šia saule – 15min.lt jau prieš penkerius metus rašė apie tai, kaip britų mokslininkai nustatė, kad Senovės Egipto žynių mirties priežastis buvusi irgi ne kas kita, o apsirijimas – susikimšdavo išrinktieji tai, ką žmonės ne jiems, o dievams aukodavo.
Taigi saikas – tai vertybė ir dorybė absoliučiai visais gyvenimo atvejais, todėl ir planuojant ne tik meniu, atostogas, verslo metus ar paprastą dieną to niekada nevalia pamiršti.
Pagalvokite, kaip turi skaudėti posakis „kaip akis išdegęs“. Palikite laisvo, o ne bėgančio laiko savo gyvenime. Kasdien.
Todėl palikite pauzes (tarkim, laisvus pusvalandžius) savo darbotvarkėje ir leiskite jai įkvėpti, nebevarykite zovada, liežuvius iškišę.
Leiskite nutikti tam, kas nori, bet dėl sausakimšai sugrūstų minučių tiesiog negali. Juk jei spinta ar garažas dūsta nuo pertekliaus, tai kokiu būdu ten atsirasti naujai suknutei ar geresniam automobiliui? Be šansų.
Tiesiog nepriimkite vieno kliento ar paciento vieną valandą, nesusidėliokite grafiko, kad pietaujant su vienu jau reiktų rašyti žinutę „atsiprašau, vėluosiu“ kitam, ir pagalvokite, kaip turi skaudėti posakis „kaip akis išdegęs“. Palikite laisvo, o ne bėgančio laiko savo gyvenime. Kasdien.
Ir kai taip pradedi planuotis savo valandas, pamatai, kad laikui irgi reikia… laiko. Tada supranti, ką reiškia posakis „laikas parodys“. Kaip sako Arthuras Schopenhaueris („Gyvenimo išminties aforizmai“, „Tyto alba“, 2010), „gyvenimo pabaiga primena karnavalo pabaigą, kai visos kaukės nusiimamos. Dabar pamatome, kas iš tikrųjų buvo tie, su kuriais gyvenime teko turėti reikalų: atsiskleidė charakteriai, darbai subrandino vaisius, laimėjimai deramai įvertinti, o visos iliuzijos sudužo į šipulius. Žinoma, kad visa tai įvyktų, reikėjo laiko.“
