„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Gabija Vitkevičiūtė: Neturite laiko? O gal saiko?

Žiūriu – sukasi internete istorija, kaip beprotė motina uždarė Dauno sindromu sergantį vaikelį į skalbimo mašinos būgną ir, šia nuotrauka pasidžiaugusi viešai, kvykia sau iš smagumo. Daugiau nei kraupu ir žiauru, bet paskui prisiminiau, kad ir aš ne kartą buvau papuolusi į tokią situaciją. Tik skirtumas tas, kad į tą centrifugą įsikabaroju pati, niekas manęs į tą išcentrinės jėgos veikiamą aparatą negrūda.

Gal kas esate susiplanavę… meilę?

Todėl galime lošti iš laiko, be laiko, su laiku. Galime daryti su savo laiku, ką norime, tačiau kai žinai, kad viskas vis tiek yra laiku, tai tampa ramiau. Tada ta centrifuga galiausiai sustoja ir išmoksti imti vadžias į savo rankas. Nes vis tiek yra ir bus dalykų, kurie visada atsitinka laiku – tarkim, meilė. O gal kas esate ir ją susiplanavęs?

Japonai apie tai sako: viskam savas laikas – abrikosai pražysta antrąjį mėnesį, chrizantemos – devintąjį. O kinai gimtąja kalba atsisveikina ne „viso gero“, o „jai zian“ – „lėtai eik“. Nes kai lėtai eisi, tai būsi ramus, pastebėsi žmones ir grožį, stabtelsi ties „smulkmenomis“, pajusi visumą ir neuždusęs saugiai pasieksi tikslą. Ar ne to šiandien išėjote į dieną? Ramiai pasiekti tikslo ir tikslų?

Mes ir esame tas laikas, kuris į mus sutilpo. Mes esame tai, ką jau patyrėme, ir tai, ką dar patirsime.

Ir kai vieną dieną ateis mano laikas, tada nekeiksiu nei sudužusių lėktuvų, nei užbangavusio cunamio, nei užkritusios plytos ant galvos.

Nes kai žmogus palieka kūną, kad ir kaip kartais artimiesiems skaudžiai ir, regis, neteisingai, paguodžia tik viena – niekaip kitaip įvykti ir negalėjo. Atėjo jo Laikas. Ir mes jį gerbiame. O ne keikiame. Ir vėl duodame jo sau – laiko susivokti, pajausti, išgyventi. Be laiko mes – niekas.

Juk visi suprantame, kad mes nesame kūnas. Mes ir esame tas laikas, kuris į mus sutilpo. Mes esame tai, ką jau patyrėme, ir tai, ką dar patirsime.

Ką. Patiriame. Dabar.

Bet šiandien visi dar pulsuojame gyvybe, tad jei tuoj atsitiks koks gimtadienis ar kokių gražių progų supuls į krūvą, pradėkime kiekvieną kartą linkėti… laiko: sau ir šalia esančiam. Ir saiko, jei kam linkėjimas pasirodys per skystas. Arba priminkite švenčiantiems Alisos ir Triušio pokalbį:

Alisa: Kiek trunka amžinybė?

Triušis: Kartais vieną sekundę.

O jei vis dar abejojate, ar ateiti į ateitį pavyks, tai nustokite. Nusiimki svarbumą ir nuleiski pečius, žmogau. Viskas įvyks. Neabejotinai. Netiki? Tai tada laikas parodys, pamatysi. Ar vis dėlto TU laikui parodysi?

Šypsausi tik aš, ar mes abi, ar mes abu kartu?

TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Kada pasaulio keisti nereikia?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs