Informacijos sklaidos mokslo mohikanai teigia, kad „komunikacija – tai informacijos tekėjimas iš taško A į tašką B ir atgal, patiriant kliūtis“. Normalia kalba tai reiškia, kad jei aš tau sakau A, tai tu, labai tikėtina, supranti Ą, o atgal man atsiunti dar ir Ä. Tas sugedęs telefonas ir yra tos kliūtys. Vadinasi, jei jau sąmoningai labai noriu būti žmogus atviras ir teisingas, vis tiek išlieka labai didelė tikimybė, kad mane supras kitaip. Nebūtinai neteisingai, bet kitaip.
O jei noriu dar ir būti kitoks, nei esu? O jei geresnis? O jei kas nors ims ir ras mano neviešinamą CV? Ne tą, kur kruopščiai sužymėti seminarai ir diplomai, o tą, kurio niekam gyvenime nerodysiu – kaip truputį apgavau, kaip šiek tiek pamelavau, kaip kažko smulkaus negrąžinau ar menko pažado netesėjau. Tai kaip tada? Tada pataikauju, nutyliu, apeinu ar tiesiog, nevyniojant į vatą, meluoju.
Tada viena gyvenu, o kita – dainuoju.
Gyvenimas „kabutėse“
Aktorė Monika Bičiūnaitė vienam žurnalui pasakojo, kad ji moka pavogti žmogaus mimiką, jam pačiam nė nežinant. Bet koks prakutęs virėjas nuėjęs į svetimą restoraną ragauja ir čia pat sau susikuria „naują“ paskanautą receptą. Dailininkas kas vakarą varto meno albumus ir „semiasi įkvėpimo“ savo drobėms. Kompozitorius eina į filharmoniją ir atranda „naują kryptį“, tiesa, savo kūryboje.
Mes visi galime būti „pagauti“, „pavogti“, „apdainuoti“. Tik kodėl, kai taip nutinka, kai save pamatome ar atpažįstame straipsnyje, laidoje ar komentaruose, staiga pratrūkstame žaibais, pykčiu, pretenzijomis ir netgi grasinimais teismu.
O rašytojas Alessandro Baricco, įkūręs Holdeno vardo mokyklą, naujai atvykusiuosius istorijų pasakotojus, surenka prieškambaryje ir priverčia laukti: „Ilgai – bent pusvalandį, galbūt net valandą ar dvi. Susierzinę būsimieji rašytojai ima burbėti, vaikštinėti ratais, galbūt net reikalauti grąžinti pinigus už mokslą“, – knygoje „Žmogus, kuris žinojo viską“ („Dega dangus“) pasakoja Kristupas Sabolius ir Tomas Ramanauskas.
Istorija baigiasi tuo, kad pagaliau pakviesti į auditoriją, šie laukusieji negali net pasakyti, kokios spalvos buvo laukiamojo sienos. O, pasak Baricco, „geri rašytojai pirmiausiai visų pirma yra akyli stebėtojai“.
Todėl mes visi, vienaip ar kitaip, galime būti „pagauti“, „pavogti“, „apdainuoti“. Tik kodėl, kai taip nutinka, kai save pamatome ar atpažįstame straipsnyje, laidoje ar komentaruose, staiga pratrūkstame žaibais, pykčiu, pretenzijomis ir netgi grasinimais teismu. Viskas dėl „pažeistų privatumo ribų“. Viskas dėl to „aš tavimi pasitikėjau, o tu!“.
Kas yra privatumas ir kaip jį saugo įstatymai, žinome ir taip. Žinome, ir ką vadiname viešu asmeniu, ir kaip jo privatumas staiga išgaruoja kaip balutė po naktinio vakaros lietaus. Bet kas yra mano, paprasto žmogaus, viešinamas ir neviešinimas gyvenimas – kas pasakys?
Jei rašantys žmonės, kaip daro tas žymusis Baricco, vertinami pagal tai, kokie geri stebėtojai jie yra, tai kodėl pykstate, kai šie jus aprašo? Ne į stalčių, žinoma, o viešai. Tada sakote, palauk, čia aš tik tau sakiau, „ne spaudai“.
Kodėl pašnekovė, po skyrybų, verkianti ją „taip gerai supratusiam“ žurnalistui, paskui baisisi nežmoniškumu, kai tas viską sudeda į be atvangos besisukantį anonsą?
Kodėl politikas, dienos pabaigoje pasiguodęs vairuotojui, kaip jį nustekeno tie rinkėjai, kitą dieną jį atleidžia, mat šis perpasakojo tai savo žmonai, o ta – visam pardavėjų skyriui?
O kur jūsų sąžinė? Kodėl viena sakote, o kita norite apie save girdėti? Kodėl gyvenate gyvenimą „kabutėse“ ir draskotės, kai jas nukabiname?
Kaip taip buvo galima ir kur jų sąžinė?!
Bet dabar aš metu kamuolį atgal ir klausiu – o kur jūsų sąžinė? Kodėl viena sakote, o kita norite apie save girdėti? Kodėl gyvenate gyvenimą „kabutėse“ ir draskotės, kai jas nukabiname?
Meluojame, nes negaluojame
Gerai, pradėsiu nuo savęs. Iš prigimties esu labai smalsi, žingeidi, judri ir greita. Man viskas rūpi, aš prenumeruoju šimtus naujienlaiškių, skaitau visas miesto afišas ir tikrai labai mėgstu, kai esu pailsėjusi, bendrauti su žmonėmis.
Vadinasi, ir daug kalbu. Kai kalbu daug, vadinasi, galiu ir prisišnekėti. Ir kai taip nutiko (su paskui ilgai trukusiais aiškinimais ir pasiaiškinimais) ne sykį ir ne du, nutariau – viskas, nuo šiandien aš nieko nebekomentuosiu, niekam nebemeluosiu ir nebekalbėsiu apie nieką, išskyrus save ir savo nepilnamečius vaikus.
Nes jei ir sakydavau kažką gera ir malonaus, būdavo, kad tas net geru žodžiu minėtas įsižeisdavo, esą ne taip sakiau, ne taip supratai, ne taip perdavei. Žodžiu, vienas apie miltus, kitas apie tiltus, viena apie ratus, kita apie batus.
Kodėl meluodavau? Nes norėdavau patikti labiau, nei esu iš tikrųjų. O kodėl kalbėdavau apie kitus, žargonu tariant, pletkindavau? Nes taip norėdavau pakelti savo vertę, menkindama kitą. Šlykštu, bet tiesa.
Franzas Methalfas ir BJ Gallagheris knygoje „Būti Buda darbe“ („Tyto alba“) į klausimą „Kaip reaguoti į gandus ir apkalbas darbe“, atsako: „Buda žino, kad nelinkite žmonėms bloga, šnekėdami apie tai, kaip sekasi kuriam nors iš bendradarbių, arba apie kitą darbovietės skyrių. Tačiau tokie tušti varstymai ir tauškalai beveik visada yra destruktyvūs. Jie kartojami ir visada iškraipomi. Perėję per visą įmonės gandonešio sistemą, visiškai pasikeičia ir tampa neteisingi (jei apskritai buvo teisingi).“
Guodžia tik žinojimas, jog tas nežmoniškas mūsų noras patikti – jam, jai ar visiems – yra it devyngalvis slibinas. Jis labai stiprus ir sunkiai nugalimas. Pamenate, prieš kelis šimtus metų rūmų dailininkas buvo geras tik tas, kas karaliaus šeimą nupiešdavo ne kuo tiksliau, o kuo… gražiau?
Sveikti pradedi suvokęs, kad sergi. Netiesos atsisakai supratęs, kad meluoji, nes negaluoji: kažko trūksta, kažko ryškiai per daug.
Sveikti pradedi suvokęs, kad sergi. Netiesos atsisakai supratęs, kad meluoji, nes negaluoji: kažko trūksta, kažko ryškiai per daug.
Todėl savivertės auginimas, kad ir nebeturint noro samdytis tokius piešėjus savo portretams kurti, tampa kasdienėmis treniruotėmis ir privaloma mankšta su sunkiasvoriais.
Ir prasideda jos kas rytą su mantra „suteik man stiprybės šią dieną nugyventi be melo...“ arba prisiminimu iš Biblijos, jog „klastingieji negyvens mano namuose. Melagiai nepasiliks mano akivaizdoje“ (Ps 101,7).
Daugiau tyli, geriau miegi
Nesakau, kad tapau šventoji, bet dabar jau stebiu ir save, ir ženklus. Pavyzdžiui, jei tik pradedu apkalbinėti kitą, mano draugė Eglė, nusikrausčiusi į Ispaniją, patvirtins – mums visada dingsta „Viber“ ryšys! Mes tada daug juokiamės ir baigiam. Apkalbas, ne pokalbį. O ir patinkame mes viena kitai visiškai nepudruotos – meluoti mylintiems nėra prasmės. Kaip jau sulygom aną kartą – jei myli, tai už dyką.
Todėl dabar dar geriau žinau, kad niekada visiems nepatiksiu ir visada galios formulė 80-15-5: kai 80-iai procentų žmonių tai, ką padariau, patiks ir duos naudos, 15-ai – bus nei šilta, nei šalta (nes gal namie ligonis, gal šiaip blogai miegojo, o gal mintys jau lėktuve į šiltus kraštus), o 5-iems – bus tiesiog nepriimtina (mano tonas, mano tema, mano genai ar mano plaukai be feno). Tiesa, ši taisyklė tokiomis proporcijomis sugula tik tada, kad vertinamasis būna įdėjęs maksimaliai daug pastangų ir puikiausiai žino, ką daro.
Suvokus, kad meluoti nebeverta tik dėlto, kad padarytumei įspūdį, tampa ramiau. Tačiau gyvenimas be melo ir dvigubų dugnų ar tokių pat standartų nėra lengvas. Ne visada, žmogus, begali būti populiarus, ne visada kompanijoje beturi pritrenkiančių istorijų.
Klausytis pašnekovo ne visada gali atsipūtęs – be noro patarti, reaguoti, paguosti ar paploti per petį, nekantraujant įterpti pikantiškų detalių iš bendrų pažįstamų gyvenimo – ir paradoksas: turėtumei ilsėtis, bet tai kelia įtampą. Bent jau pradžioje, vaikštai tokiu prikandžiotu liežuviu ir daug daugiau tyli. Bet ir daug geriau miegi. Taigi apsimoka.
Bent jau pradžioje, vaikštai tokiu prikandžiotu liežuviu ir daug daugiau tyli. Bet ir daug geriau miegi. Taigi apsimoka.
Ir tada pereini į kitą lygį. Staiga pamatai, kad žmonės kalba tau, bet pabrėžia – čia tikrai ne spaudai, ne kitiems, ne visiems.
Kartais sako, esą ir meilės afera yra nieko verta, jei neturi kam apie ją papasakoti. Bet jeigu paskui ji pasklinda (raštu ar žodžiu), tai kam bepykti?
Nes, jei iš tiesų nenorėtumėte, kad kas nors tą jūsų biografijos faktą pakedentų, tai gyvenime ir neišduotumėte, teisybė? Tai kam vingiuoti, laviruoti, meluoti? Kad pasitvirtintume, jog gyvename baimėje ir/arba nesibaigiančiame parade, kur nesvarbu, kas esu, svarbu – ką jūs apie mane galvojate?
Noras įtikti ir patikti – žudantis
Ir jei jau visus Nepriklausomybės metus turime drąsos kalbėti, ką galvojame, tai kitas žingsnis tebus – galvokime, ką kalbame. Mintyse, porose, mitinguose ar slaptuose debatuose. Nes viskas – tyčia ar netyčia – gali būti panaudota prieš mus pačius. Tuomsyk kažkada labai norėjusius patikti ir įtikti. O ši nuolatinė įtampa ir kaukių balius juk žudo, patys žinome.
Ir pabaigai dovanų tegu bus šįkart trys Marko Twaino citatos. Išsirinkite teisingiausią ir likite su Meile Tiesoje:
„Jei sakote tik tiesą, jums nereikia nieko atsiminti“;
„Tiesa – brangiausias turtas. Elkimės su juo rūpestingai“;
„Visada elkitės teisingai. Tai patiks kai kuriems žmonėms ir priblokš likusius“.
Ir likite su atviru žvilgsniu į drąsų gyvenimą: pasakysiu atvirai ir man tas pats, ar tai spaudai, ar mano mamai, ar pirmame suole, ar paskutiniame. Priblokškite tuos likusius savo švara, savo švaria tiesa ir, kiek tik bus įmanoma, bendravimu „nepatiriant kliūčių“.
Tad gal bus verta pabandyti dar ir pasirašyti vardu ir pavarde, kai komentuojame – nes juk taip parodome, kad nieko neslepiame? Tad gal bus verta pabandyti kiekvieną sakinį dėlioti (arba jokiais būdais) tokį, kuris galėtų papuošti savaitraščių citatų skiltis? Tad gal bus verta žinoti, kad kažkas vis tiek visada mus stebi ir gali – mūsų dideliam džiaugsmui – mus „aprašyti“. Arba Kažkas. Bet visada.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Dar labiau? Nė už ką!
