Visi žinome, kad karalių yra ir šiuolaikiniame pasaulyje. Apie jų vedybas, skyrybas, skrybėles, finansus ir titulų suteikimus ar atėmimą skaitome jei ne kasdien, tai kas antrą. Mums įdomus jų gyvenimas, nes visada traukia tai, ko neturi (kambarinės, pažai, liokajai ir net linksmieji neūžaugos), kas smarkiai ar tik šiek tiek paslaptinga (slapti romanai, slaptos vakarienės, slaptas auksas ir slaptos jų užmačios bei svajos) ir ką taip akylai ir demonstratyviai alebardomis ir arkabūzais pasidabinusi dar ir šiandien saugo puošnioji nemirksinti sargyba.
Iš kitos pusės mes patys juos išrenkame (karūnuojame), bet patys ir sumaišome su žemėmis – nesvarbu, ar tiesiogiai, ar liežuviais, ar visažinėmis diskusijomis prie šeimos stalo.
Iš kitos pusės mes patys juos išrenkame (karūnuojame), bet patys ir sumaišome su žemėmis – nesvarbu, ar tiesiogiai, ar liežuviais, ar visažinėmis diskusijomis prie šeimos stalo. Šiuo metu labai populiarus Vokietijoje psichoterapeutas Hansas – Joachimas Maazas yra nuolat interviuojamas kolegų žurnalistų, nes išleido knygą apie mus – pasak jo, narcizų visuomenę („Die narzisstische Gesellschaft”). Ir čia apie lyderius, kuriuos patys iškeliam į padanges, o paskui be gailesčio smogiame žemyn, jis sako, kad tai mūsų pačių veidrodžiai ir tai, ką slepiame nuo savęs, tą ir projektuojame į žvaigždes, vadovus ir politikus. Kitaip tariant – į aukščiausiuosius – nūdienos karalius.
Taigi karaliui, kad išliktų ir nuo mūsų permainingų emocijų neišsižadėtų proto anei sosto, reikia storos odos. O ko dar?
Be ko karalius – ne karalius?
Menotyrininkai mėgsta atsispirti nuo lotyniško termino Maiestas Domini – Kristus šlovėje. Toks atvaizdas mene atsiranda tada, kai Jėzus tarp stovinčių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus pirmąkart pasodinamas. Kristus sėdi ant sosto su pagalve, jam po kojomis – suolelis. Ir tai jau sostas.
Reikia ne tik sosto su baldakimu, visą kūną gaubiančios aureolės ir suoliuko po kojomis, bet dar ir rutulio, skeptro, karūnos ir kalavijo.
Bet karaliui vien to ne gana. Reikia ne tik sosto su baldakimu, visą kūną gaubiančios aureolės ir suoliuko po kojomis, bet dar ir rutulio, skeptro, karūnos ir kalavijo.
Europos karalių karūnos kilo iš romėnų diademos, kuri buvo apskritas auksinių lauro lapų vainikas su kaspinais. Lietuviškas žodis „karūna“ yra kilęs iš lotyniškojo corona, tai ir reiškia vainiką arba ratą. Labiausiai viduramžiais paplitusi iš visų Europos karūnų – karūna su lelijos žiedo motyvu. Bizantiškojo periodo galvos puošmenai buvo būdinga uždaro lanko kepurėlė su vienu ar keliais lankais, virš kurių galėjo būti rutulys arba kryžius.
Skeptras (arba paprastai tariant, lazda) – tai tikėjimo liudijimas, dviejų pasaulių – dieviškojo ir žemiškojo – sujungimas. Taip pat tai išminčių atributas. Karalius – tai Dievo pasiuntinys žemėje, tai šventumo įsikūnijimas žmogiškame kūne, tai visos atsakomybės ir pareigų suteikimas, naująjį karalių laiminant ne tik iškilmingiausių šv. mišių vyskupams, bet per juos – ir visam Dangui.
Rutulys – tai lyg visas pasaulis, kuris nuo šiol bus atiduodamas į naujojo valdovo rankas. Tai ir teisės į valdžią simbolika, ir, kaip teigia istorijų ir tradicijų autorius Vitalijus Michalovskis, „kartais valdžios rutulio simbolika siejama su obuoliu, kuris daugelyje pagoniškųjų Europos tradicijų simbolizavo grožį, pilnatvę, sveikatą, jaunystę ir nemirtingumą. Krikščionybėje obuolys – tai tas „uždraustasis vaisius“, kurio paragavus pradedamas skirti gėris nuo blogio. Tokiu būdu monarcho rankose atsiduria religinio ir pasaulietinio teisingumo svertai, teisė bausti ir pasigailėti“.
Dar karaliui būtinai reikia ir kalavijo – gana tiesmuko kovos ir būsimų pergalių kodo.
Dar karaliui būtinai reikia ir kalavijo – gana tiesmuko kovos ir būsimų pergalių kodo.
Ir prie viso to, kad ir kokia minkšta pagalvėlė bus aukso soste, kad ir kaip aštriai išgaląsti jo kardo ašmenys, kad ir kiek rubinų tilps į karūną, jei ne jo palyda (šių laikų komanda ir bendraminčiai), jei ne jo kariauna ir jei ne jo platūs mostai bei plačios mintys, iš didelio triukšmo, pozos ir viso impozantiško ceremonialo būtų tuščia vieta.
Kuo aukščiau sėdi, tuo plačiau matai
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslas „Rex” (1909) – tai pasaulio valdovo simbolis su užšifruotais hieroglifais, kurių atkoduoti iki šiol niekas negali. Bet tai juk ciklas, kuris sudarytas iš... vieno vienintelio paveikslo. Tačiau, kai į jį žiūri iš skirtingų kampų ar atstumų, iš skirtingos savo paties patirties ir laiko, matai kelis lygius, kelias erdves, kelis paveikslus – toks štai tas tridalis triptikas. Kaip kad lygiai taip stebėtume ir valdovų gyvenimus – šiandien viskas vienaip, o ryt jau vėl kitam kolorite atrodo.
Juolab kad ir vertinti jų poelgių bei motyvų elementoriškai negalime. Tik prisiminkite, kokio dydžio karaliai yra to paties mūsų genijaus Čiurlionio paveiksle „Karaliaus pasaka”! Jiedu savo delnuose visą pasaulį ir mus visus jame laiko! Jiems tikrai uždedame toną, bet užtat jie toną ir užduoda.
Juk kuo aukščiau sėdi, tuo plačiau matai, tuo didingesni vaizdai atsiveria ir kartais tai, kas mums prieš nosį atrodo neteisinga, prašvilpus dar kokiems dviems pavasariams, ima ir lyg netyčia pasitvirtina – tai puikiai suskaičiuotas puikaus ir toli žvelgiančio karaliaus ėjimas.
Kaip rašo dr. Gabrielė Žaidytė knygoje „Der Begriff des Musikalischen in der Malerei” (liet. „Muzikos sąvoka tapyboje”): „Taip „Rex” tampa tapybos improvizacija apie visatos misteriją, kuria Čiurlionis siekia beribių kosminių aukštumų ir laisvo minties skrydžio”. Be tokių siekių ir šiandienos vadovas – tik direktorius, bet ne karalius.
Karalienė: kai titulas – būti žmona
Kuri iš jų Jums patinka labiausiai:
Karalienė Letizia, Ispanijos karaliaus Pilypo VI žmona?
Karalienė Matilda, Belgijos karaliaus Filipo žmona?
Karalienė Maksima, Nyderlandų karaliaus Viljamo Aleksandro žmona?
Karalienė Ranija, Jordanijos karaliaus Abdulos II (Abdullah II of Jordan) žmona?
Karalienė Silvija, Švedijos karaliaus Karlo XVI Gustavo žmona?
Karalienė Sirikit, Tailando karaliaus Bhumibolo (Bhumibol of Thailand) žmona?
Karalienė Sonja, Norvegijos karaliaus Haraldo V žmona?
Taip, tai dabartinės karalienės. Pasak enciklopedijos, karalienė – tai karaliaus žmonos titulas. Paprastai karaliaus žmona gauna šį titulą, tačiau realios valdžios karalystėje – ne.
Paprastai karaliaus žmona gauna šį titulą, tačiau realios valdžios karalystėje – ne.
Užtat mitų ir gandų, legendų ir apkalbų apie save šalia perlų vėrinių ir atlaso suknių galėtų prisikimšti pilnas skrynias.
Taigi ar žinojote, kad:
Karalienė Ranija – jauniausia mūsų laikų karalienė. Ji tapo Jordanijos karaliene kai jai buvo 29-eri. Iki tol ji dirbo Amano banke.
Iš visų pasaulio karalienių trumpiausiai, sako, karaliavusi Džeinė Grei Dodli. Anglijos karaliene ji tebuvo nuo 1553 metų liepos 10 dienos iki 1553 metų liepos 19 dienos, tai yra lygiai devynias dienas. Po to ją nubaudė mirtimi esą už valdžios užgrobimą.
O kai 1762 metais mirė Rusijos imperatorienė Elžbieta I, jos spintose buvo rasta 15 tūkstančių suknelių.
Ir įnoringiausia karaliene esą buvusi Madagaskaro karalienė Ranavalona – ji žudė pavaldinius, jei šie jos sapnuose esą pasirodydavę be įspėjimo.
Sykį vieno kunigo paklausiau, kodėl Jėzus niekada nesijuokė? Juk kitose religijose yra ir Buda sau storą pilvą beglostantis ir besikvatojantis, ir indų dievybių gausiai šokančių ir laimės dūdeles pučiančių, o Jėzaus kažkaip niekur neteko matyti nei besišypsančio, nei už šonų iš juoko susiėmusio? Jis pagalvojo ir atsakė: „Matyt, todėl kad Jėzus buvo karalius, o karaliai nesijuokia.”
Tad jei karaliui negalima jausmais trykšti, nes ne juokdarys gi jis koks, tai moteriai karalienei, laisvai ir beribei – juokas, džiaugsmas ir laimė tik į valias.
Tad jei karaliui negalima jausmais trykšti, nes ne juokdarys gi jis koks, tai moteriai karalienei, laisvai ir beribei – juokas, džiaugsmas ir laimė tik į valias. Ta, kuri žino, kad gimė būti tikrąja savo pačios esybių ir gelmių karaliene, yra laukinė, basakojė, palaidaplaukė ir kvatoklė besijuokianti. Iš viso pasaulio rimtybių – taip pat. Jūs iš šių? Ar iš nuolankiųjų pelenių, vis dar tikinčių, kad laimė ateis, tik kažkada, tik ne dabar, tik su tuo su dvyliktu dūžiu?
O tikrosios (pagal pasą, ne širdį) šiandieninės princesės ir karalienės savo vertę žino, duoklę liaudžiai ir protokolui atiduoda, šypsotis nevengia, pozuoti viršeliams – irgi, tad tampa stiliaus ikonomis ir su gražiomis misijomis diktuoja mums, kiekviena pagal savo norus ir galimybes, elegancijos, erudicijos ir labdaros taisykles. Kaip bet kuris, stovintis aukščiau, turėtų skleisti gėrį ir dorą, taip ir karaliai su karalienėmis, nesvarbu prieš tūkstančius metų ar dar vakar, simbolizuoja mums geresnį ir teisingesnį gyvenimą. Tik kodėl, mums pakėlus akis į juos, neišvydus… savęs?
Nėra pasaulyje žmogaus, kuriam negalėtumei būti karalius
Pasirinkime, ką širdis geidžia: gal Eglė – žalčių? Gal Sniego? O gal savo mylimojo karalienė?
Toks Dievo ar žmonių išrinktiems karaliams, kuriems per karūnavimą saulės rezginius ir kūno meridianus tepdavo aliejais, simbolizuojant, esą ant jų nusileido Šventoji dvasia, būdingas sudievinimas bus aktualus visais laikais, visada ir visiems. Kiekvienam, kas… įsimyli ir myli. Tai ir yra ta karalystė, kurią mums pasakos piešia už devynių jūrų, už devynių marių. Tiesa, kartais ji išties taip beprotiškai ir nutolsta. Meilė yra karalių rūmai, o ne prezidentūra.
Būtinoji karaliaus portreto paletė – triumfas, garbė ir šlovė, kaip aristokratija ir mėlynas kraujas – taip ir mes čia patys ir pačios kuriame savo karališkąjį paveikslą.
Tačiau kaip ir būtinoji karaliaus portreto paletė – triumfas, garbė ir šlovė, kaip aristokratija ir mėlynas kraujas – taip ir mes čia patys ir pačios kuriame savo karališkąjį paveikslą. Ir visi išvardytieji ingredientai čia puikiai dera kaip pačioje gurmaniškiausioje lėkštėje.
Todėl tik iškelk galvą, žmogau, ištiesink stuburą, atverk širdį ir žvilgsnį – juk nėra pasaulyje žmogaus, kuris kitam negalėtų būti karalius ar karalienė. Koks skirtumas jo vardas – ar Karolis Didysis, ar Karolis Drąsusis? Ar žydų Dovydas, ar japonų Akihito? Ar Didžioji Lietuvos Barbora, ar Skaisčioji Anglijos Elžbieta?
Visada (ir dabar) kažkam gali būti Širdies karaliumi ir Širdies karaliene. Visada (ir dabar) kažkam mūsų reikia. Visada (ir dabar) yra kažkas, kas apsidžiaugs pamatęs ar išgirdęs. Ir negaiškime laiko, nes išmintingieji kinai baksnoja: „Kad ir koks turtingas imperatorius, o papildomų gyvenimo metų nusipirkti negali.”
Bet tai jau viražai nebe apie Valdymą, o apie Savanorystę ir skirkime Jai karališko 15min.lt „Komentarų” laiko kitą savaitę.
Taigi nors Jonas Avyžius rašė, kad „karalių laikai pasibaigė”, nė už jokius pinigus tuo niekada nepatikėkime. Būkime stipriausios figūros šachmatų lentoje – karalius ir karalienė – valdovė, būkime bitė karalienė – motinėlė, būkime pasaulio karalius – valdovas. Tegu ir savoj senoviškoj šachmatų lentoj, tegu ir savam paveldėtam avily, tegu ir savam mažutėliam, bet ilgai, nuosekliai ir nuoširdžiai kurtame pasaulėlyje.
Todėl eikime švariai nusiprausę ir persirengę švęsti karališkos mūsų Valstybės dienos, bet prieš tai palinkėkime karališko savaitgalio, mėnesio, metų ir gyvenimo. Šalia esančiam – paskui. Pirmiausiai – sau. Karališkai.
