Pasaulyje, kuriame kaip ir per visus žmonijos kataklizmus, lyg lakmuso popierėlis išryškėja žmogaus vertė – šalia pasidavusių panikai, agresijai, norui pasipelnyti matome empatijos, kūrybiškumo, kone per parą perėjusių į technologinę v.2 Lietuva platformą organizacijų ir mokymo įstaigų. Laiko apmąstymams ruošoms ir modeliavimams neturime, turime rinktis ir veikti. Į ką remtis visiškos neapibrėžties sąlygomis? Ar tik man vienai atrodo, kad fatališki žmonijos įvykai rutuliojasi pagal tuos pačius siužetus, atsekamus pasakose, mituose, kur dinamika vystosi tarp tų, kurie pasiduoda baimei ir tų, kurie atsispiria jai ir išdrįsta pažiūrėti jai į akis kaip šioje lietuvių liaudies pasakoje.
„Kartą katinas išėjo iš namų pasipeliaut. Landžiojo sau po kopūstų daržą, tiktai piept jam ant uodegos galo kopūsto lapas ir užkrito. Persigandęs katinas pamanė: „Dabar tai jau tikrai dangus griūva!" Ir pasileido bėgt.
Bėga, spiria, kiek tik kojos leidžia, ir susitinka kiškį.
– Kiški tiški, bėkim – dangus griūva!
– Kas tau sakė?
– Man ant uodegos galo užgriuvo!
Kiškis persigandęs bėga drauge.
/.../
Susitinka mešką. Šaukia:
– Meška pleška, bėkim – dangus griūva!
– Kas tau sakė? Lapė snape.
– Lape snape, kas tau sakė?
– Kiškis tiškis.
– Kiški tiški, kas tau sakė?
– Katins patins.
– Katin patin, kas tau sakė?
– Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!
– Papasakok, kaip buvo? – klausia meška.
– Ogi man per kopūstų lysvę beeinant kažin kas ūžt ant uodegos galo ir užgriuvo!
– Ar didelis?
– Kaip gaidžio sparnas.
– Ei tu, paikuti, – sako meška, – juk tai tiktai buvo kopūsto lapas. Grįžkite visi namo.
– O gal ir teisybė, – tarė katinas. – Tai dabar be baimės galėsime sugrįžti.
Ir parbėgo visi namo.“
Regis virusas, žinios apie jį, baimė ir panika sklinda vienodu greičiu, lyg tų pačių dėsnių veikiamos. Virusas lyg tas kopūsto lapas, regis, prikimba ir nešamas kartu. Instinktyvių reakcijų genami skaitome pirmiausia baimę, nerimą skleidžiančias naujienas. Nuo fizinio kontakto užsikrečiame virusu, nuo protinio kontakto su žiniomis apie jį užsikrečiame baime ir panika. Jei joms pasiduodame, jos sukelia atvirkštinę reakciją – pažeidžia mūsų ne tik imuninę, bet psichinę apsaugą, taigi stiprina grėsmę užsikrėsti virusu. Emocinis fonas ne padeda, o trukdo efektyviam veiksmui, todėl apsauga turi būti ne tik fizinė, bet ir psichologinė. Pasaka sako, kad tiesa paaiškėja sustojus nešamam baimės ir sukaupus drąsą pažiūrėti, kas gi gena, kas tai bebūtų – ar pasaulio pabaiga, ar kopūsto lapas.
Visi žinome atmintines, kokių prevencinių priemonių reikia imtis, siekiant apsisaugoti nuo viruso, o kokių prevencinių priemonių reikia imtis siekiant apsisaugoti nuo instinktyvios reakcijos, t. y. baimės, panikos, agresijos ar sąstingio užkrato platinimo?
Dėsniai tie patys – tiek biologijoje, tiek psichologijoje, tiek sociologijoje, tiek dvasiniame pavelde. Kai žinai, kodėl reikia plautis rankas ir vėdinti patalpas, tą darai. Suprasdamas, kodėl panika ir instinktyvios veiksmus lydinčios reakcijos kenksmingos, jas atpažinsi ir pasitelksi sąmoningumą jas suvaldyti.
Baimės anatomija
Biologiškai virusas labiausia kimba tiems, kurių imunitetas pasilpęs. O kaip kimba baimė, panika ir nerimas? Per pirmykštes instinktyvias reakcijas „bėk, ginkis, sustink“, kurios yra greitesnės nei sąmoningumo padiktuotos, nes jos blokuoja mūsų aukštesniuosius mąstymo centrus ir aktyvuoja atsakingus už išlikimą. Jei svarstysi apie etines tigro elgesio prielaidas, tai atsidursi ne medyje, o pilve.
Taigi pirmykščių žmonių instinktais reaguojame į grėsmes mūsų išlikimui. „Bėk“ – pasiduodame panikai ir mūsų veiksmus diktuoja baimė, nerimas, liepiantys šluoti visas atsargas, kad ir tualetinio popieriaus – be kruopų, paklausiausios prekės visame pasaulyje, laikydami tai atsakomybe ir sąmoningumu. „Ginkis“ – agresija, juk save vadindami sąmoningais grasiname su šakėmis budėti prie oro uostų ir pasienio postų kaip tie kinai, kurie lazdomis pasitiko atėjusius kaimynus ar agresyviai išliedami visą susikaupusį stresą ant pirmo pasitaikiusio šalia. „Sustink“ – lįsdami į savotiško letargo ar komforto zoną, ignoruodami tikimybę susirgti patys, užkrėsti kitus, nekeisdami gyvenimo būdo, manydami, kad mūsų tai nepalies ir didindami užkrato riziką arba prisidengdami situacija lyg užuovėja sulėtėdami savo komforto zonoje, pasiduodami inertiškam, pasyviam vegetavimui prieš įvairiarūšius ekranus.
Kodėl taip vyksta? Prof. dr. Raymondas Dolanas, neuromokslo – vienos sparčiausiai besivystančių mokslo sričių, susiejančios anatomiją, chemiją, matematiką, fiziką, inžineriją, farmakologiją ir, žinoma, psichologiją – atstovas kalba apie dvi esmines baimės rūšis: įgytą ir įgimtą. Įgimta – tai reakcija matant gyvatę, o įgyta – tokia reakcija, kai apie ją pasakoja kas kitas (žinios). Jis įrodė, kad įgimta baimė aktyvuoja mūsų smegenų migdolinę liauką. (Migdolinė liauka yra smegenų dalis, priklausanti limbinei sistemai, seniausiai išsivysčiusiai smegenų daliai, kurią turi pvz. ir ropliai. Tai autonominė sistema smegenyse, funkcionuojanti instinktų lygiu ir pvz., esant pavojui savaime išjungianti mąstymo dalį. Ji atsakinga už emocijas ir reakcijas pavojaus metu, o esminė funkcija yra maksimaliai užtikrinti išgyvenimą.)
Taigi įgimtos baimės atveju jungtys tarp sąmoningumo ir emocijų yra išjungtos. Su įgyta baime situacija kita. Šalia migdolinės liaukos, įsijungia į procesą gumburas, dar vadinamas „sąmoningumo slenksčiu“, o jį jau galima blokuoti. Biologija – medicininėmis priemonėmis, o jogai – sąmoninga savistaba, leidžiančia pagauti tą impulsą ir neleisti jam sklisti tolyn ir užpilti aukštesniuosius energetinius centrus, kuriuos jau turime tik mes, žmonės, skirtingai nuo roplių, t. y. neleisti, kad mūsų instinktai ir emocijos „mąstytų ir veiktų“ už mus.
Kokie psichologiniai mechanizmai slepiasi už žmogaus instinktų?
Kartais sakoma, kad turime būti dėkingi baimei, nes ji mus apsaugo nuo daugybės nemalonumų. Dėl jos išvengiame daugybės pavojų ir liekame gyvi. Tik ar tai nėra lazda su dviem galais? Bijodami imamės arba atsisakome daugybės veiklų. Deja, ne visada pamąstome, ar ne per didele kaina.
Norvegų psichiatras Finnas Skårderudas savo knygoje „Nerimas. Klajonės po modernųjį aš“ baimę reflektuoja taip: „Kentėti yra svarbu. Kenčiu vadinasi esu. Ir individualiai ir visuomeniškai tas perdėtas domėjimasis bėda turi aiškią kainą – atsakomybės atsisakymą“ tai mūsų sąstingio reflekso kaina. Taigi išlikimas garantuojamas sąmoningumo sąskaita. Toks mechanizmas.
Karantinas vilioja kartu su fizine atskirtimi pasitraukti ir į psichinį sąstingį.
Karantinas vilioja kartu su fizine atskirtimi pasitraukti ir į psichinį sąstingį. Baimė paralyžiuoja ir verčia likti komforto zonoje, o karantinas atrodo kaip nieko neveikimo išrišimas. Dar Sørenas Kierkegaardas tą vadino sielos tinginyste, vienu iš gyvenimo patogumų. Užstrigimas aukos, ligonio vaidmeny lyg mėginimas patogiai įsitaisyti pelkėje vietoj bandymo lipti iš jos, regis išorinės aplinkybės legitimuoja apatijos būseną, o jos turi mesti iššūkį.
Taigi iš esmės virusas plinta pagal tuos pačius biologinius, psichinius ir dvasinius dėsnius, jei plinta pagal tuos pačius, gal ir stabdomas pagal tuos pačius?
Mūsų dvasiniame tautos pavelde – pasakose užkoduoti jos įveikimo būdai, leidžiantys, susitapatinant su veikėjais, išgyventi ir transformuoti savąsias baimes, pykčio ir sąstingio būsenas.
Pasakos padėdavo transformuoti baimę į meilę kartu su herojumi išgyvenant ir paleidžiant savąsias baimes per universalius modelius. Slibinas simbolizuoja užgriuvusią grėsmę, gaivalą, grasinantį sugriauti įprastą pasaulio tvarką. Taigi, kaip jis nugalimas? Pažinimu, šaltu protu, įkvėptam meilės ir tikslo. Pažinta baimė tai yra tokia baimė, į kurią nukreiptas sutelktas sąmoningas dėmesys, o ne instinktyvi reakcija, tampa įveikiama, nes sunkiausia nugalėti nepažintą baimę. Nepažinta baimė tampa lemtimi. Tokios baimės kiekvienas išsigąstų. „Seniausias ir stipriausias žmonijos jausmas yra baimė, o seniausia ir stipriausia baimė yra nežinomybės baimė“ (H. P. Lovecraft).
Noël Carroll knygoje „The Philosophy of Horror“ antrina: negatyvus aspektas kompensuojamas pažinimu. Per pažinimą gauname informaciją, leidžiančią sunaikinti grėsmę. Tas pats katarsio mechanizmas siaubo filmuose, atliekančiuose tą pačią pasakų funkciją, visuomenėse, kur mažiau gaji tradicinė kultūra ir populiaresni siaubo filmai. Negatyvios užgniaužtos, išstumtos emocijos pergyvenamos ir paleidžiamos kartu kino ekranuose. „Baimė pasako mažiau apie baimės objektą, o daugiau apie mus pačius“ (doc. dr. Aurimas Švedas teigė paskaitoje „Baimė kaip gyvenimo dominantė“). Taigi neišvengiamai tenka susikaupti ir pažvelgti sąmoningai tam devyngalviui slibinui į akis, ko mes bijome, kas verčia bėgti ir sustingti. Tokia sąmoningumo ir individo brandos kaina. O jei jos nenorime mokėti, ką gi visi totalitariniai režimai tuo paremti, mes išlaisvinsime jus nuo nerimo ir baimės, mainais perimdami jūsų gyvenimo kontrolę.
Taigi bėda nėra nei kvietimas pasitraukti į panikos zoną, nei į sąstingio zoną, tai kvietimas pažiūrėti iš perspektyvos ir paieškoti kito žiūros kampo, kitų kelių.
Taigi bėda nėra nei kvietimas pasitraukti į panikos zoną, nei į sąstingio zoną, tai kvietimas pažiūrėti iš perspektyvos ir paieškoti kito žiūros kampo, kitų kelių. Kiekviena baimė, kiekviena krizė slepia galimybę, tik ta dovana pasiekiama išdrįsusiems įžengti į ją. Per ekonominę krizę prieš dešimtmetį vieni užstrigo baimėje ar prarastoje praeityje, o kiti pasinaudojo proga galiausiai leisti sau daryti tą, kas teikia malonumą – visi pažįstam buvusių finansininkų, statybininkų, dabar puikių floristų, kulinarų, masažistų, dėkingų krizei, paskatinusiai išdrįsti rinktis gyvenimo būdą, mėgaujantis kiekviena darbo diena. Sakoma, „Dievas kartais suteikia sparnus, kartais gerą spyrį – abiem atvejais rezultatas tas pats – skrendi iš savo komforto zonos ten, kur anksčiau nedrįsai“. Per šią krizę verslai ir organizacijos per parą įvykdė nuotolinio darbo ir mokymosi reformas, kurios vangiai ėjo ligšiol. O toliau jau priklauso nuo mūsų – vidinės savidisciplinos ir orientacijos į rezultatą o ne valandas suvaldant atitraukiančius nuo susikaupimo veiksnius. Pribrendusi pamoka sakyčiau.
Mes nesame bejėgiai viruso akivaizdoje, mes galime pasirinkti: ar įsileisime virusą į savo smegenis ir leisimės apimami krizės ir recesijos viruso, ar pasinaudosim galimybe atlikti savo gyvenimo modelio veiklos auditą ir tikslų išgryninimą ir užuot energiją nukreipę į ligą, tiek fizinę, tiek ekonominę, nukreipsime į sveikimą.
Mes nesame bejėgiai viruso akivaizdoje, mes galime pasirinkti: ar įsileisime virusą į savo smegenis ir leisimės apimami krizės ir recesijos viruso, ar pasinaudosim galimybe atlikti savo gyvenimo modelio veiklos auditą ir tikslų išgryninimą ir užuot energiją nukreipę į ligą, tiek fizinę, tiek ekonominę, nukreipsime į sveikimą.
Grįžkim prie pasakos siužeto. O kas įkvėpė drąsos stoti į kovą su slibinu? Meilė. Taigi baimės priešingybė yra meilė, jos palydovai – drąsa ir (pasi-) tikėjimas. Kai tikiu, kad yra kažkas svarbesnio už mano baimę, galiu kad ir bijodamas, ginti savo vertybes, įsitikinimus, idealus, koncentruotis į savo tikslus. Tuomet aš myliu labiau negu bijau. Tuomet aš sau pasakau, kad mano dvasia yra stipresnė už aplinkybes. Meilė yra pasirinkimas. Meilei reikia drąsos, reikia atsiverti, pirma pasitikėti, o tada jau jautiesi jos stiprinamas ir pernešamas per visas panikos vilkduobes, lyg banglentininkas, pagavęs vėją sliuogi virš bangų, neskęsdamas, tačiau tai nereiškia, kad atsisakydamas budrumo, pastabumo, kontrolės, stebėjimo ir disciplinos.
Baimė apraizgo ir uždusina, baimė užsidaro, įsitraukia. Kas vyksta, kai išsigąstam? Kvėpavimas pasidaro seklus, trūkinėjantis, arterijos siaurėja, raumenys susitraukia, užsitęsęs stresas silpnina imunitetą. Baimė riboja: tokie žmonės riboja savo veiksmus, paralyžiuoja kalbėti ar veikti, verčia slėptis ar pulti, nes blokuojami mąstymo centrai, aktyvuojami išlikimo centrai. O kai išgyvenam meilę mes pasitikim, mes atsiveriam: kvėpavimas gilus ir atpalaiduotas, raumenys atsipalaidavę, arterijos platėja ir kraujas laisvai cirkuliuoja, imunitetas stiprėja, stiprėja kūrybiškumas. Meilė plečia, atveria, keičia.
Taigi pasakų ir akademikų tiesa viena. Kontroliuoti instinktyvias reakcijas nereiškia jas jų vengti, jas agresyviai išreikšti, nereiškia veikti pagal jų impulsą nereiškia slopinti. Slopinimas viską tik pagilina. Bandymas slopinti pyktį yra tas pat, kaip bandymas slėpti po žeme granatą, ištraukus jos saugiklį. Nustumta į pasąmonę, neatpažinta baimė sugrįžta gyvenimą griaunančiais poelgiais ar ligomis arba energijos trūkumu bet kam, nes maitint tenka tą savy paslėptą baimės slibiną. Baimę neutralizuoti galima tik šviesa, sąmoningu stebėjimu, atpažinimu ir pakeitimu. Kiekviena tamsi emocija turi savo šviesiąją pusę: neapykanta – džiaugsmą, pyktis – gerumą.
Tarkim, įstrigęs pasieny gali pasirinkti keikti virusą, valdžią ar šalia pasipainiojusius muitininkus, arba gali susitaikyti su situacija ir iš jos jau galvoti alternatyvius kelius. Jei jau užklumpa cunamis, piktinimasis juo nepadės nuo jo pabėgti. Taigi nukreipus į ją sąmoningumą, ramybę t. y. priešingą emociją nei situacija kelia, ji neutralizuojama, arba pakanka tiesiog atsieto pašaliečio žvilgsnio į situaciją. Mes išorinių aplinkybių kontroliuoti negalime, bet savo reakcijas į jas kontroliuoti jau mūsų galioje ir valioje. Faktai neutralūs, mes juos nuspalviname emocijomis, patys įsileidę į savo pasaulį ir leisdamiesi jų užvaldomi per instinktyvias reakcijas. Tą mechanizmą labai gražiai aprašė vaikų rašytoja Eleanor Hodgman Porter knygelėje „Pollyanna“ apie mažą mergaitę, našlaitę, atvykusią į taisyklių, inercijos ir pesimizmo apraizgytą kaimą. Ji išmokė ligonius, nelaimėlius, bambeklius žaisti „džiaugsmo žaidimą“ – kiekvienoje blogoje situacijoje surask kuo gali pasidžiaugti, surask kokį pozityvą ir į jį atsigręžk visu dėmesiu, mintimis ir emocijomis, tuomet nepamatysi, kaip ta situacija ima keistis. Italai elgiasi lygiai taip pat – jie drausmingai atsisakė savo viso gyvenimo būdo ir socialinio elgesio, bučinių, kavinių, būriavimosi aikštėje, futbolo. Tačiau jie neatsisakė savo dvasios – šioje situacijoje, kurioje yra užkardo baimės ir panikos, jie rado dainą ir muziką, spontaniškai burdamiesi į grupes ir chorus savo balkonuose. Jie pasirinko dėmesį telktį į pozityvą, o ne negatyvą. Baimė, nerimas, panika turi savo priešingus polius – džiugesnį, kūrybiškumą. Į juos persijungti reikia sąmoningumo ir pastangų. Tai geriausia vakcina virusui.
M.Gandhi paklausė, ar jis ateis į mitingą prieš karą – jis atsakė: „niekada, bet kai organizuosite mitingą už taiką, tuomet mane pakvieskite“. Kodėl? Tai, į ką nukreipiame savo dėmesį, tas gauna daugiau energijos ir auga. Ten, kur mūsų dėmesys, ten energija, ten rezultatas. Jei kiekvienas kalibruotume savo energiją, kuria maitinam šią temą – ką sau atsakytume, ar ji su minuso, ar pliuso ženklu? Ar tai baimė, panika ar ramybė, disciplina ir dėmesys į stabilizavimą ir tikslus.
Jūs visada pritraukiate tai, ko bijote, kokio kalibro energija išeina, tokio kalibro situaciją pritraukia. Jei esate baimėje, pritrauksite dar daugiau baimės. Panašus traukia panašų. Kuo daugiau baimės ir negatyvių emocijų, tuo silpnesnis mūsų imunitetas, tuo labiau esame pažeidžiami psichiškai ir energetiškai, tuo didesnė tikimybė mums užsikrėsti. Tikiuosi, argumentavau, kad neverta maitinti viruso savo baime. Jis nuo to tik auga. Efektyviau sutelkti dėmesį į sritis, kurioms atsirado laiko ar tapo aktualios, į kurias galima nukreipti veiklumą, kūrybiškumą ir meilę.
Baimės energija
Apibendrinant, visos situacijos yra išgrynintos tarp dviejų pirminių energijų – meilės ir baimės. O visos kitos yra išvestinės. Šie du poliai – meilės ir baimės, plėtimosi ir susitraukimo, augimo ir nykimo – yra visa ko pagrindas. Šis dėsnis egzistuoja tiek fizikoje, tiek gamtoje, tiek žmoguje, tiek visuomenėje, jis dekoduojamas ir mitologijoje. Juk visos situacijos tėra dekoracijos, kuriose veikiantieji asmenys yra tie patys – kova tarp instinktų ir sąmoningumo, tarp baimės ir meilės.
Baimė – traukimosi komforto, nykimo, meilė – kūrybos augimo plėtros. Ten, kur daug baimės, reikia dar daugiau meilės, ir tiek. Viena neutralizuojama kita. Baimė – tai traukimasis, nykimas, liga, o meilė – plėtimasis, katalizatorius, gijimas. Vienam būti reikia sąmoningo pasirinkimo, kitas tave užvaldo ir jam pasiduodi. Plėtimasis yra meilė ir šviesa, o traukimasis yra baimė ir tamsa. Paimkim du kambarius – šviesų ir tamsų: atidarius iš šviesaus kambario duris į tamsų jame bus kiek šviesiau, o atidarius duris iš tamsaus kambario į šviesų jame tamsiau netaps. Tamsa pasyvi, ji silpna, instinktas silpnesnis už sąmoningumą, tik jam lengviau ir greičiau pasiduodama.
Baimė yra mūsų išgyvenimo pagrindas, ji automatinė, pirmykštė mūsų kūno programa, sąmoningumas reikalauja valios pastangų. Tarp šių polių ir vyksta visas mūsų gyvenimas, visi mūsų sprendimai ir pasirinkimai svyruoja tarp šių pirminių dualumo polių. Tarp jų dabar ir esame mes. Ką pasirinksime ?
__________________
* korõnė. (Tarm) bausmė; kankynė, vargas, nelaimė: Čysčiuje kenčia koronę. | Tikra korõnė ten žmonim būti. Su tuo vaiku tai baisi korõnė, rėkia ir rėkia. Ne batus turu, ale korõnę: slydi kaip žalčiai. Karas tai jau baisi koronė žmonėm. Už kokią korõnę aš čia turiu viena ravėt?
Giedrė Liutkevičiūtė yra Ars libri direktorė, konsultantė, lektorė
