Ji sujudino visus klasikinius bendravimo, demokratijos elgesio modelių, ir to ką laikėme norma, pamatus. Lyg šiol visuomet turėdavome nepajudinamus autoritetus, specialistus, kuriems palikdavome sprendimo teisę, kas yra tiesa, kas yra teisinga, kas vertinga, suteikiantiems gaires kuriomis vadovautis: bažnyčioje – dvasininką, kaip tarpininką tarp žmogaus ir Dievo, o laikraščiuose, televizijoje, radijuje turėjome žurnalistą, tarpininką tarp informacijos srauto ir skaitytojo, atfiltruojančio informaciją, kuri svarbi, kuri aktuali, o kuri ne, kuri teisinga, o kuri ne, teisėje turėjome teisėją, kuris pasakydavo kur tiesa, o kur melas, kur nusikaltimas, prasisukus lėtai teismų sistemai.
Visa tai liko, tik va žmonės persikraustė kitur – dabar visų šių, regis, nepajudinamų nuo antikos laikų institucijų svarba ėmė mažėti, susidūrus su stipria konkurencija – virtualia erdve, kur veikia mūsų pačių informacijos kanalai, Linčo teismai, ir dvasinės praktikos. Tai išplito ir kitur – viską bandome daryti tiesiogiai. Savo santykio ieškome lankydami jogas, meditacijas, kontempliacijas, stojame į vienodą poziciją su žurnalistais, teisininkais ir kitų sričių specialistais, spręsdami kur tiesa, kur patikima, o kur ne, net medikai guodžiasi, kad pacientai jiems aiškina kaip gydyti pasiskaitę „Google“ rastų patarimų. O mes kasdien susiduriame su tuo, kad regis visi tapo profesionaliais vertėjais. Taigi, tarp mūsų ir mus užplūstančio informacijos srauto ir jo nulemto pasirinkimo nebėra išskirtines teises turinčio tarpininko specialisto, jų balsas vienodo svorio su mūsų balsu.
Kodėl tai vyksta? Regis su interneto, socialinių tinklų, interneto portalų įsigalėjimu, pasikeitė žinios sklidimo būdai – kuo daugiau reaguojame ir dalijamės, tuo labiau ji plinta, kuo labiau ji plinta tuo labiau mūsų galvose įsitvirtina kaip faktas. Taigi, patikimumo prielaida yra ne ekspertinė išvada, ne tyrimas, ne analizė, o reakcija, greitis ir sklaida.
Taigi, reakcija, tapo žinios sklidimo greičio, todėl ir nuomonės įsigalėjimo prielaida. Regis viskas gerai, visuomenė pati atsirenka, kas jai aktualu ir įdomu, be jokių tarpininkų. Tačiau ar tikrai ta reakcija yra sąmoninga? Aš sąmoningai vartoju žodį „Reagavimas“, o ne „Sprendimas“, nes mano manymu bėda ta, kad nesame visų sričių specialistai, neturime laiko gilintis į teisę, politiką, ekonomiką todėl atsiranda žinių spraga. O kai nėra laiko, nespėjame, fiksuoti, nespėjame suvokti, nespėjame prisitaikyti, tik mašinaliai, instinktyviai reaguoti ta smegenų dalimi, atsakinga už reakcijos greitį, bet kartu, deja, blokuojančia sąmoningumą. Pirmiausia į protus patenka ta informacija, kuri arčiausiai, kuri ryškiausia, kuri garsiausiai rėkia, turi daugiausiai dirgiklių, tai yra negatyvi, daugiausiai žadanti, todėl labiausiai mokanti užkabinti mūsų dėmesį. Kadangi, skirtingai nei anksčiau, kiekviena žinia tiesiogiai ėmė sietis su nauda – reklamos biudžetais, rinkėjų balsais, tai ją pradėta apdoroti ne pagal ekspertinius, akademinius o rinkodaros dėsnius, paverčiančius ją paveikesne, o ne sveikesne mūsų asmenybėms.
Taigi, skaitome pirmiausia tokias temas ir tokias antraštes, į kurias žmogaus smegenys užprogramuotos nevalingai reaguoti pirmiausia, nes nuo reakcijos, tai yra nuo žinutę atsidariusių skaitytojų kiekio priklauso reklamos biudžetai. O kur biudžetai, ten rinka ir ten metamos visos priemonės jai plėsti. Tokie yra rinkos dėsniai, taip pat informacijos rinkos. Informacijos rinkoje yra ir tikrų ir manipuliatyvių dalykų, kuriais siekiama rezultatyvumo, efektyvumo, produktyvumo, atsiperkamumo, kaip ir visur kitur, informacija ne išimtis. Jos srautas man primena pramoniniu būdu pagaminto ir paruošto vartoti greitojo maisto pasiūlą, mums pateikiamą pagal visus rinkodaros dėsnius, sunku jam atsispirti, nes jis užprogramuotas, kad jo norėtume ir nepasisotintumėme. Tik sąmoningumas ir žinios apie jo žalą ir alternatyvi pasiūla leidžia atsispirti instinktams.
Tai įgavo masinį mastą, nes, kalbant verslo terminais, tai duoda rezultatą. Pažiūrėkit d. Trumpas laimėjo, „Brexit“ įvyko, V. Putinas perrinktas, todėl, kad nėra atsparumo agresyviam tikslingam informaciniam poveikiui, nėra gebėjimo atsirinkti, kas tikra, kas naudinga, kas ne, kuomet melas ar informacija, apdorota taip, kad būtų priimama nekritiškai, pateikiama šalia tiesos, o to meluojančiojo biudžetai ir poveikio priemonės gerokai didesnės ir jo nevaržo jokie teisuolį stabdantys moraliniai skrupulai. Todėl, kad žinant poveikio mechanizmus atsiranda puiki terpė manipuliacijoms. Žinant, kad reakcija į negatyvą bus visuomet stipresnė ir greitesnė, įsivyrauja patyčių retorika, kurios pasekmėje atsiranda Linčo teismai – teismas įvyksta socialiniuose tinkluose ir portaluose, o tik daug vėliau, tyliai ir deja niekam nebeįdomus teisėje. Neįdomus, nes tada jau turime kitą skandalą, kitą naujieną kuria dalijamės ir aptarinėjame.
Taigi, peršasi liūdna išvada, kad sklaidą lemia reakcija, o ją galima programuoti ir tai daroma sėkmingai.
Antra sąlyga – greitis. Nebelaukiame specialistų tyrimų išvadų, nes mums reikia čia ir dabar, nes po minutės bus kitas įvykis, pasiglemžiantis mūsų dėmesį, į kurį mums užteks laiko reaguoti o ne gilintis. Taigi, turime situaciją, kad medijai persikrausčius į virtualią erdvę, kur komercinė, politinė nauda generuojama pagal reakcijos kiekį, todėl įsivyravus tokią reakciją iššaukiančiam turiniui, šalia pačių skaitytojų generuojamo turinio, turime chaoso, savireguliacijos ir manipuliacijų prisotintą komunikacinę erdvę. Todėl formuojasi spraga kur Linčo teismas, kur chaosas, kur pasimetusios gairės, taisyklės, normos, tvarka ir vertybės, nes sklaida paremta didele dalimi ne ekspertiniu, ne teisiniu, ne demokratiniu, o mano pirmiau minėtais instinktų, emocijų, sklaidos aprėpties ir greičio principais. Tai yra, kur girdisi garsiai rėkiantis, riebiau kalbantis, aktyviau būstinantis savo žinią. O, pasak mokslininkų, toks elgesio modelis plinta viruso principu.
Todėl, kad viskas labai greitai keičiasi, su tais pokyčiais nespėja naujų reiškinių reglamentavimas, kurie nebepritaikomi dabartinėms aktualijoms. Specialistai, profesionalai, neaprėpia visų įvykių ir atsilieka nuo jų, taigi lyg šiol buvę patikimi demokratijos instrumentai mūsų nebeapsaugo. Pavyzdžiui, teisinis reglamentavimas, remiasi į teismų praktiką, kuri tarkime teigia, kad jei pavogei 1 000 eurų tai jau žala, o jei sugadinai reputaciją, kurios pasėkoje praradai galimybę užsidirbti šimtus tūkstančių, tai jau žalos nesimato.
Taigi, antra išvada ta, kad šioje atskirtyje žurnalistai, teisininkai, vertėjai, medikai ir visa civilizuota demokratijos principais (teisiniais, akademiniais) veikianti reguliavimo sistema nebefunkcionuoja tinkamai, nes nespėja taip greitai reaguoti kaip reikia, nes neturi pakankamai instrumentų, kurie taip pat gana lėtai kuriami, todėl turime laiko spragą, kuriančią nevaldomą terpę komunikacijoje.
Trečias skirtumas žinios sklaidos dėsniuose. Kaip ir minėjau pirmiau, sklaida priklauso nuo reakcijos. Visi tapome mini žiniasklaidos portalais, besidalijančiais tuo kas mums aktualu. Privataus asmens parašytos, bet į visuomenės nervą pataikiusios žinutės sklaida gali kelias dešimtis kartų viršyti klasikinių medijos kanalų generuojamą sklaidą, o kuo daugiau žmonių perskaito, kuo dažniau ji mirga prieš akis, tuo labiau tai tampa tiesa ir norma.
Apibendrinant, kur link einame į chaosą, griežtesnį teisinį reguliavimą ar savireguliaciją? Taigi, matome vykstančius be tarpininkų, be reguliavimo, bet klausimas ar chaotiškus, ar savireguliacinius procesus viešojoje erdvėje. Viena vertus Linčo teismai rodė, kad instinktai vėl ima viršų, visuomenės nebrandumą. Dabar vyksta tas pats, kas vyko visais laikais – sankirtas tarp instinktų ir sąmoningumo, tik formos pasikeitė, tapo rafinuotesnės. Anksčiau visuomenė sugebėjo pažaboti instinktus ir palikti teismams dirbti savo darbą. Ar sugebės dabar atpažinti tuos reiškinius ir leisti viskam į savo vietas atsistoti suvokiant, kad agresyvi retorika yra paskalos, nuomonės, bet ne nuosprendis, kad žinia dar nėra faktas. O kita vertus, ar komunikacija ir teisinė sistema aktyviau ir sparčiau imsis reguliuoti ir reglamentuoti komunikacijos erdvę? Nesenai įvykęs „Cambridge Analytica“ skandalas parodė, kad kur nėra reglamentavimo, kur spragos, ten piktnaudžiavimas. Verslas tą tiesą žino senai – šešėliui reikia chaoso, įstatymų, reglamentavimo, taisyklių, viešumo, skaidrumo, aiškumo, teisingumo t. y. sąmoningumo nebuvimo. Šešėlis plinta dėl instinktų.
Tarp visų tų skirtingų reiškinių nuo propagandos, rinkimų skandalų, nuo trolių, stebint grėsmingas tendencijas, kai režisierius praranda butą dar net neįvykus teismo posėdžiui, nes valstybinės institucijos reaguoja remdamosi visuomenės skandalo burbulu, o ne teismo išvada, priešnuodis – pirmiausia pamatyti vieną ligą už daugybės įvairių simptomų, už visų šių reiškinių vieną problemą. Taigi, suprantame, kad turi būti realiją atitinkantis greitas ir tikslus reglamentavimas teisėje, turi būti tą įgyvendinančios priemonės technologijose. Kita vertus sakoma, kad visuomenė turi tokias valdžios ir priežiūros institucijas, kokių ji nusipelno, nebrandi visuomenė efektyviausiai valdoma autoritarinio režimo, ji turi aiškiais taisykles, nuasmenintą atsakomybę manais už teisę ir laisvę spręsti, pereinamuoju laikotarpiu kartu su gauta laisve ir atsakomybe vienodai stipriai atsiranda jų priešybių – anarchijos ir piktnaudžiavimo pagunda. Tai kaip paauglystė, kurią reikia išaugti, tačiau būna paauglystė sunki, būna užsitęsia, todėl jei ir šį reiškinį galima būtų prilyginti paauglystei, pereinama brendimo stadija, tai žinome, kad priemonės ilgesnėje perspektyvoje bus neveiksnios be sąmoningumo, tai yra nepakantumo tokiems reiškiniams ir gebėjimo juos atskirti, įvardyti ir pasirinkti. Taigi, vėl turim klasikinį pasirinkimą ar pasuksim griežtesnio reguliavimo, ar spartesnio sąmoningumo augimo keliu.
Jei tinkamai užčiuopėme vieną šių procesų bendravardiklį, turime pripažinti faktą, kad visuomenė tapo ir informacijos kūrėju, ir skleidėju, ir teisėju. Jį matome atsikartojant kitose srityse – tarkime versle nueina į bankrotą stabilios, griežtą hierarchiją turinčios verslo struktūros, bet klesti linijinė struktūra, visus vienodomis teisėmis įgalinančios dalijimosi ekonomikos, kuriose veikia aiškios, skaidrios taisyklės vienodos visiems. Matome visuomenės įgalinimo reiškinius visose srityse, tą leidžia technologinės priemonės, bet atsilieka teisinės ir reguliacinės, todėl paraleliai stebime regresą į XIX a. Linčo kultūros reiškinius bei poveikio priemonių technologijas.
Taigi, jei jau nebe institucijai atiduodame išskirtinę teisę spręsti, o žmogui, tai jis ir sprendžia kas tiesa, kas teisinga būtent jam. Melas prieinamesnis, jis savo forma paprastesnis ir lengviau suvokiamas, nes tiesai jau reikia įsigilinimo, sąmoningumo. Tie, kas užsiima manipuliacijomis, naudoja instrumentus, o juos galime atpažinti. Tiesa, instrumentų nenaudoja. Ji arba yra, arba ne. Tiesa reikalauja sąžiningumo ir prieš patį save, sąžiningumo siekti tiesos kokia ji bebūtų, ją statant aukščiau to, ji patinka ar ne. Taigi, tiesa tame tarpe, kuris yra tarp ausų. Tik žmogui spręsti kas jam tiesa, kas melas, vertinimo filtras jame, tik klausimas kuo filtruos ar instinktais ar sąmoningumu. Taigi, aš tikiu, kad su šių reiškinių plitimu kartu plis poreikis puoselėti, atpažinti ir vadovautis vidinio teisingumo jausmu, vidiniu arbitru ir teisėju. Kitaip bus labai sunku susiorientuoti tarp faktų ir feiko, manipuliacijų, propagandų ar dirbtinai išsukamų skandalų, reguliavimas nespėja, tendencijos pasisuko kita linkme – nebenorime tarpininkų, patys jaučiamės pajėgūs spręsti sau ir kitiems. Teisėje yra protingumo kriterijus, psichologijoje sveiko proto, asmenyje, tas filtras sąmoningumo, nuojautos, ar tai tikrai teisinga, ir čia jau pačiam teks atsakyti į šį klausimą vadovaujantis tokiomis vidinėmis institucijomis kaip sąžinė, teisybė, vertybės ir aš tikiu, kad ne reglamentavimas, ne technologijos, o sąmoningumas ir intuicija leis toje informacijos jūroje rasti būtent savuosius teisybės ir tiesos atramos taškus.
Tą mano tikėjimą sustiprina socialinės iniciatyvos, kurios užkabindamos tą vidinį jau nebe instinktų o sąmoningumo: teisingumo, prasmės, atjautos nervą žmonėse, per parą įtraukia šimtus tūkstančių žmonių iš viso pasaulio, ir pasiekia tokį rezultatą, kurio ne kiekviena pasaulinė milijardinė reklamos kompanija pasieks;
Abu reiškiniai nauji, tiek poveikio, tiek iniciatyvos sklaida ir abu reiškiniai masiniai.
Dar Antikos laikais Sokratas sakė, kad bręsdamas žmogus, (o tai tinka ir visuomenei) savo evoliucijoje visuomet susiduria ir kvestionuoja, kiek teisingi visi įstatymai, normos, visuomenės taisyklės ir ilgainiui išlaisvėja nuo jų, turėdamas savo santykį, perfiltruotą per savo patirtį, bet paradoksalu, kuo labiau laisvėdamas nuo išorinių institucijų ir atributų kas norma, o kas ne, kas tiesa, o kas ne, tuo labiau ir griežčiau jis pasijaučia įsipareigojęs savo vidiniams tiesos, moralės, teisingumo principams. Aš tikiu, kad tokiu keliu einame ir mes.
Giedrė Liutkevičiūtė yra „Ars libri“ direktorė, autorė, lektorė.
