Iš vienos pusės nutekinti laiškai, iš kitos pusės nutekinti raštai išvertė apatinius lietuviškosios politikos baltinius lauk, parodydami visai Lietuvai ilgai slėptas grožybes, apnuogindami pinigų, jėgos ir informacijų virveles, kuriomis buvo tampomi scenoje matomi veikėjai, suskaldę valstybę į dvi – de facto ir de jure. Visas politinio gyvenimo skerspjūvis lyg per autopsiją. Nes situacija parodė, kad bent jau pagal demokratijos principus politinis organizmas miręs – lyg zombis laikosi ne ant demokratinių laisvos valios, kompetencijos, įstatymų viršenybės ir duotos priesaikos principų o ant ryšių-kyšių-stogų-otkatų, naudojantis pinigais, informacija ir jėgos struktūromis. Tik parenkant, kurį skaliką siųsti: su antpečiais, informacija, ar su dėžute.
Egzaminą laikė ne tik politinė sistema, bet ir visuomenė, nes didelė, inteligentiškoji, analitiškoji, prieinanti prie informacijos jos dalis, kuriai tai buvo vieša paslaptis, buvo įpratusi fasadinę demokratiją laikyti politinio gyvenimo norma. Tas sovietinis įprotis susitaikyti, paklusti, nesipiktinti, užsimerkti leidžia turėti lygiai tiek savivalės valdžioje, kiek turime paklusnumo ir prisitaikėliškumo suvokiančioje procesus visuomenės dalyje. Turime, nepaisant Sąjūdžio, nepaisant Roko revoliucijos, kuomet visi kartu traukėme „Anties“ dainos kviečiančios apsišluoti ir apsiplauti nuo zombių žodžius. Regis, Kaušpėdas buvo teisus, „zombiais gali tu apsikrėsti“. Kone 30 laisvės metų, nauja laisvoje Lietuvoje gimusi, atėjusi į politiką karta, bet senų sovietinių valdymo principų tęstinumas ir teisinimas net iš jaunosios politikų kartos lūpų, rodo, kad liga ir užkrečiama, ir paveldima. Tango šokamas dviese. Nebūtų poveikio, jei būtų atsparumas jam: feiko ir skandalo technologijoms, kuomet lyg avinų banda nueiname ten, kur ir kada mus nori nusivesti žiniomis, paklūstančioms ne aktualijų ir įvykių, o zadanijos logikai.
Taigi, paviešinus politinės (savi-)veiklos detales, taip pat, kaip pakėlus akmenį – pasimato tamsos ir šešėlio terpėje lyg šiol tarpusių gyvių. Galima elgtis dvejopai – šaukti, kaip tai baisu, o galima sakyti, bet taip geriau nei prieš tai buvo, nes į dienos šviesą išlindo tai, kas taisytina. Tik nuo mūsų brandos priklauso ar tai neigsime, ar piktinsimės, ar išjungę emocijas, pripažinsime, kaip faktą su kuriuo reikia nuosekliai ir tikslingai dirbti, siekiant išgyvendinti tokius reiškinius. Neigiančių, besipiktinančių, kaltinančių choras nemažas, bet tai nei prasmės, nei pridėtinės vertės niekam nekuria, progresas atsiranda klausiant ne „kas kaltas?“, o „ką daryti?“, kokios prielaidos valstybėje turi atsirasti, kad situacija imtų taisytis.
Norėdami kilti į viršų, turime atsispirti nuo dugno. Situacija pradeda taisytis tik pasiekusi savo kritinį tašką, kai vienai pusei pasiekus cinizmo viršūnę, kitai tai tampa paskutinis lašas, pažadinantis iš sąstingio, inercijos, instinktyvių reakcijų, pažadinantis sąmoningumui. Todėl, aš pirmiausia jaučiu dėkingumą šiai situacijai, lyg lakmuso popierėliui visiems akivaizdžiai parodžiusiai mūsų demokratijos barometrą tiek visuomenėje, tiek politikoje. Pinigai, galia ir informacija tradiciškai patys stipriausi indikatoriai, išryškinantys tikrąją asmenybės vertę – ar jam galia ir pinigai yra tikslas, leidžiantis nebaudžiamai siekti naudos sau ar savo klanui, ar įrankis, leidžiantis sukurti ir po savęs palikti kažką prasmingo ir vertingo. Taigi, tai tiesiog puikus asmenybės tikrosios vertės matas ir juo matuojant politinėje sistemoje tikrojoje šviesoje žmonės ir situacijos ima dėliotis. O tuo matu buvo įvertintos visos priemonės ir politika, ir stambusis verslas, ir žiniasklaida. Kadangi šis įrankis labai galingas, tai jam suvaldyti reikalinga labai stipri dvasiškai asmenybė, suvaldanti pirma save, o paskui tą galią. Tam reikia turėti atsakomybę, asketizmą, skaidrumą ir labai tvirtą moralinį stuburą, suvokiant, kad „aš nesu nei valdžia, nei pinigai, tai tik mano priemonė leidžianti man padėti žmonėms. Priemonė, suteikianti atsakomybę, o ne galią, pareigą, o ne teisę ir to rezultatas ne savo statuso įtvirtinimas, kas tai bebūtų ar partija, ar postas, ar verslas, o nauda visuomenei“.
Kur pastangos, ten ir rezultatas, todėl, jei nesimato, kas už viso to stovi, ieškok naudos gavėjo. Taigi, labai gerai pasimato ar veiksmų nauda klanui (status quo įtvirtinimui), ar visuomenei. Viskas pasimatė, viską galime stebėti, analizuoti ir vertinti. Taigi, pjūvis tikslus, nors ir be nuskausminamųjų, akivaizdžiai ne tik apie tai kuluaruose lyg šiol besišnabždėjusiems, bet visai visuomenei parodantis, kokie tikrieji kai kurių politikų ir už jų stovinčiųjų veidai, atėmus iš jų lagaminėlį su kaukėmis, nes apsišvietė ir rašantys ir komentuojantys ir tylintys, kurių tyla ne mažiau iškalbinga. Lyg tamsoje fotoaparato blykstei nušvietus visas atviras ir tikras paveikslas, ir labai trumpai toks išliks, kol vėl susiras kaukes savo veidams ir veiksmams prisidengti.
Taigi, kaip danguje taip ir žemėje, kaip versle taip ir politikoje. Nepriklausomybės pradžioje klestėjo laukinis, kriminalinis verslo modelis, besilaikantis iš ryšių, pažinčių, jo nulemto privatizavimo, valstybinių užsakymų su labai griežta hierarchija ir statuso svarba, o dabar, matome, kaip senos verslo struktūros pamažu traukiasi. Man daug tokių verslininkų guodžiasi, kad seni metodai versle nebeveikia, o pagal naujus dirbti jie nebemoka. Šalia to, išeinančio praeitin proceso, matome atvirkštinį reiškinį, kaip dideli pinigų kiekiai generuojami, atviro linijinio decentralizuoto tipo struktūrose, tokiose kaip dalijimosi ekonomika, įgalinanti visus darbuotojus vienodai. Tokios struktūros skaidrios, viešos, lanksčios, inovatyvios, reikalingos visuomenei, turinčios jos palaikymą, todėl stabilios, pelningos, augančios svaiginančiu greičiu, nors visiškos priešingybės buvusioms uždaroms, šešėlinėms, visuomenės pasitikėjimą ir simpatijas prarandančioms. Tuo tarpu politikoje, jei jau kalbame apie išsitrynusias ribas tarp verslo ir politikų, vis dar matome senuosius pinigų ir galios kaupimo modelius, bet ne nykstančius, o progresuojančius nuo pavienių iki vyraujančių.
Matėme ir anksčiau tokių pavienių verslaujančių politikų ar politikuojančių verslininkų, sėkmingai užauginusių savo verslą pagal lyg šiol sėkmingai daugelyje sričių (ypač dirbančių su valstybiniu sektoriumi) veikiančius ryšių-kyšių-stogų-otkatų principus. Kai verslas užauga iki tokio lygmens, kai jau atsiremia į „stogą“ – ne verslo, o jo aplinką: ekonominius, institucinius, teisinius, fiskalinius, reguliuojančius ribojimus, tokiems veikėjams ima trukdyti įstatymai ar verslo priežiūros institucijos, todėl nuosekliai, pagal iki šiol veikusią verslo logiką, reikia tiesiog sukurti sau palankią terpę plėtrai ir šešėliui, per reikiamų jų verslui plėsti ir priežiūrai mažinti įstatymų (ne-)priėmimą, todėl jų noras pagal jų logiką mąstant labai racionalus ir nuspėjamas. Regis valdžios aparatas tapo viliojančiu prieglobsčiu nesugebantiems prisitaikyti prie pokyčių ir norinčių išlaikyti senus metodus.
Šalia jų matau padorių žmonių, jie pavieniai, bet labai ryškiai šviečia nepriklausomai nuo to, kurioje pusėje kairėje ar dešinėje sėdi. Dar daugiau, matau jų ne politikoje, o arti jos, demonstratyviai nesisteminių ir nepartinių, besidarbuojančių visuomeninėse organizacijose, labdaros-paramos fonduose ar įvairiose iniciatyvose. Matau šią didėjančią, stebėtinai panašiai kalbančiųjų ir mąstančiųjų bendruomenę, jungiamą vienodų vertybių, patirties ir norų, kol kas neformalią, neorganizuotą ir nekryptingą, kuri laukiu kada pribręs iki struktūruotos. Jie išsiskiria, nes už jų driekiasi ne žodžių, ne skandalų, o nuveiktų konkrečių darbų Lietuvai šleifas, todėl jie sunkiai matomi, nes tylesni ir veiklesni. Toks jų elgesys natūralus poreikis dirbti dėl paties rezultato, pagalbos, o ne jo atributų – valdžios ar pinigų, nes patenkinus esminius poreikius – išlikimo, saugumo, socialinius, ilgainiui natūraliai ateina savo gyvenimo įprasminimo poreikis palikti kažką vertingesnio po savęs. Tai ką matome aplink didžiojoje politikoje ir versle išties tai atsakymų į šį savirealizacijos klausimą paieškos. Pirmiau minėtiems, verslaujantiems politikams savirealizacija ateina per pinigų kaupimą, valdžios, statuso įtvirtinimą, manant, kad jų svoris lygus asmenybės svoriui. Kiti jų tuo nepasitenkina - pasiekę ribą, toliau ieškodami prasmingų savirealizacijos formų, investuoja į menus, metasi į ekstremalias keliones, norėdami įsiamžinti ašigaliuose ar viršūnėse. O mano minėta šviesuomenė savo srityse aukštumų pasiekusi ne ryšių-kyšių, o mokslo, patirties, nuolatinio juodo darbo dėka, jaučiasi realizavusis kaip profesionalai, turi statusą, dauguma jų pasiturintys ir toliau augti, savirealizuotis negali, nes atsimuša į lubas – visai kitokią sistemą, paremtą ne demokratiniais kompetencijų, o ryšių-kyšių principais. Jie pasuka ne tiesiai, o aplinkui – į visuomenines organizacijas, steigia fondus, buria iniciatyvas. Nors nuėjus visą profesionalo kelią, atradus ir pasitvirtinus veikiančius modelius savo versluose ir organizacijose, galėtų būti savęs kaip asmenybės įprasminimas natūraliai savo sukauptą patirtį ir gebėjimus atiduoti valstybei, kurti padedant steigti tokias struktūras, kurios veiktų pagal demokratinius ir kompetencijų principus. Nes fizikos dėsniai yra vieni ir vienodai pasireiškia įvairiose srityse, jei moki sukurti organizaciją, ją išlaikyti, auginti, reiškia tavo galvoj tvarka, reiškia viskas gerai su tavo gebėjimu organizuoti, optimizuotis, susidėlioti prioritetus, prižiūrėti ir tobulinti sistemą, kad ji veiktų, regis moki išlaikyti balansą tarp savo kolektyvo ir tikslų, moki suvaldyti savo impulsus ir pajungti kitus vardan vieno tikslo. Tų dalykų ne knygos, ne mokymo įstaigos, o patirtis moko.
Profesionalas mato, kad valstybė, tai lyg didesnis organizacijos atspindys, kur veikia tie patys principai, kur svarbu ir kūnas t.y. finansai teisėtvarka, ir dūšia – kultūra, švietimas, istorija. Jai sėkmingai vystyti gerovės ir stabilumo linkme labai svarbios per dešimtmečius profesinėje veikloje išsiugdytos asmeninės ir profesinės savybės – strateginis matymas, gebėjimas jį paversti planu, gebėjimas deleguoti, suburti komandą, ne tik deleguoti, bet ir kontroliuoti įgyvendinimą, bet ne reguliacinėmis, represinėmis, „kompromatų“, bet motyvacinėmis ir žmogaus ir verslo potencialą išlaisvinančiomis priemonėmis. Tokie žmonės jau persirgę ir įgiję imunitetą valdžios ir pinigų spindesiui, nes tai jau praeityje, tai patirta ir peržengta nuėjus tolyn. Tokių asmenų savirealizacija gali būti jų patirties, žinių, ir talento duoklė Lietuvai ir jos žmonėms darant tai, ką jie geriausiai moka, o ne valdžia ir pinigai, iš kurių patrauklumo jie jau išaugo.
Ir pirmieji, mano minėti, šešėliniai politikos verslininkai ir šie savo srityse savais metodais pasiekė daug, abu sėkmingi, nes valstybėje sukurtos sąlygos, kol kas leidžia būti sėkmingiems abiem tipams veikėjų. Tarp jų skirtumas tik moralinis, o būtent dėl to moralinio skirtumo pasekmės visai Lietuvai kardinaliai skirtingos.
Tik ta bendruomenė, kurią vienija panaši patirtis ir vertybės, deja, panašiai dar nesivienija ir trypčioja tarpdury man sakydami, „ai ta politika toks purvinas reikalas, tikrai ten neisiu“. Visiškai juos suprantu – nes jei nežiūri į valdžią kaip tikslą ji visai nėra patraukli: tampi vagimi avansu kitų akyse, darbo daug, atlyginimas ženkliai mažesnis nei gali savo srity (jei esi geras, o aš apie tokius kalbu) uždirbti, negali prižiūrėti savo veiklos, nuo viešumo kenčia asmeninis gyvenimas ir pan., taigi einančiam švariai tai sunki nedėkinga ir nepelninga pareiga. Bet kas sakė kad pareiga lengva? Jei visi šviesūs žmonės galvos, kad ta politika, valdžia purvinas nedėkingas reikalas, geriau jau atsiribosiu ir bendrausiu tik su šviesiais žmonėms uždarose bendraminčių organizacijose, tai iš kur atsiras šansas tą purvą išvalyti? Kuo purvinesnis reikalas, tuo didesnė pareiga kiekvieno žinančio ir galinčio prisidėti. Tokios sritys labiausiai desperatiškai laukia šviesių žmonių, ne tik norinčių, bet ir galinčių, jau perėjusių per ugnį ir vandenį, varines triūbas, pinigų ir valdžios išbandymus ir galinčius savo patirtį panaudoti kuriant švaresnę politinę struktūrą. Lyg kokią visuotinę švarinimosi akciją „Darom“. Nes namas be pamatų bus netvirtas, be veikiančio valstybinio aparato trumpalaikiai ir silpni bus socialinių ir visuomeninių iniciatyvų rezultatai, žaizdą reikia gydyti o ne pudruoti.
Taigi, pakėlę akmenį arba tamsoje blykstelėjus šviesai, pamatę ir pamėginę susisteminti, ką matome, visuotinai svarstome, kaip valytis. Kas veikia gamtoje? Kai yra virusas, neužtenka vieną apsikrėtusį pakeisti sveiku, tenka visus kontaktavusius į karantiną sodinti t. y. nuo veiklos šalinti. Kitas pavyzdys: sakoma, kai pamatai netvirti, tai neužtenka juos sutvirtinti pakeitus po plytą – reikia nugriauti visą namą ir išvalyti statybų aikštelę. Dar, įsivaizduokime laikrodžio mechanizmą. Visi sraigteliai juda darniai ir sinchroniškai, dabar nesvarbu ar sutepti, ar šešėlinis tas mechanizmas, ar etiškas, ir jei vienas sraigtelis juda asinchroniškai, ne dermėje su visa sistema, tai ji jį tiesiog arba sulaužo, arba išmeta, arba priverčia suktis sinchroniškai. Bet kokiu atveju, vienas žmogus, kaip tas sraigtelis sistemoje – arba ji priverčia jį suktis savo logika, arba sulaužo ir išmeta, nes asinchroniškai ilgai suktis negali. Nesusitepusių, kitokiais principais besivadovaujančių žmonių reikia ne pavieniui, o siekiant veiksmingumo, sistemai priešpastatyti sistemą. Pavieniams žmonėms labai sudėtinga kažką pakeisti, tai lyg irtis per priešpriešinį vėją – dedi visą energiją, bet beveik stovi vietoje, nes ji nueina ne kurti, o neutralizuoti pasipriešinimą, jie mėgina kažką pasiekti senais metodais, mėgindami prisitaikyti. Toks dėsnis, masė visada laimi prieš pavienį, sistema, kad ir kokia ydinga būtų visuomet laimės prieš pavienes, sistemos nepalaikomas iniciatyvas. Pavienis žmogus dirbdamas tokioje sistemoje, kad ir gerų tikslų vedinas privalo eiti į didžiulius kompromisus su kitų interesais, su savo principais, nes turi naudotis esamais geriausiai veikiančiais modeliais, kitų nėra. Mes nežinome šių į taikiklį pakliuvusių asmenų motyvų, ar jie iš naudos ar iš pareigos kyla. Sudėtingiausia ir griežčiausia atskaitomybė ne kitiems, o sau, nes tik pats žmogus žino, ar jo veiksmus lemia galios, valdžios, pajamų svertai ar pareigos, atsakomybės ir tarnystės.
Taigi, jei netenkina nepotizmas, laukinis lobizmas, šešėliai, tai reikia, kad ateitų ne pavieniai asmenys, o nauja organizuota jėga vietoje senos ir galios centrai persislinktų iš viršaus į apačią iš uždarų į viešus.
Dabar sistema neveikia, nes yra prielaidų neveikti – spragos sisteminės ir sistemiškai turi būti tvarkomos. Nėra ūkiškumo ar palikta sąmoningų spragų ar tokią veiklą užtikrinančios institucijos neįgalios to daryti, jei yra įstatymai nėra kontrolės mechanizmų, ar neužlopytos spragos, kurios įstatymus paverčia niekiniais, reikia ne tik supratimo, bet ir gebėjimo paversti struktūras funkcionuojančiomis ir kuriančiomis pridėtinę vertę ne jų valdytojoms, o valstybei. Taigi, reikia suderintos, vieningos, veikiančios sistemos ir jos pavieniai, kad ir šviesūs asmenys tikrai neskurs. Visi susiskaldę, susipriešinę, užsiėmę rietenomis, viena prieš kitą kovoja partijos, klanai, vienos aikštės prieš kitą, ar net dėl pačios aikštės. Tai tikrai ne pačios geriausios sąlygos konstruktyviam darbui, kai visa energija nueina kitam į atlapus. Sukurti gali tik vieninga tikslinga jėga, lyg Sąjūdis, atkūręs Lietuvą de jure, o dabar reikia antro, sukursiančio de facto. O tokie žmonės iš profesionalų iš praktikų pasaulio, per ilgus metus užsigrūdinę atsilaikyti prieš visas įmanomas krizes, įtakas, išmokę ne tik planuoti, bet ir deleguoti ir kontroliuoti rezultatą.
De facto atkurti reikia ne įstatymus, o tai, į ką jie remiasi. Reikia atkurto tikėjimo, kad visi lygūs prieš įstatymą, kad veikia objektyvūs demokratiniai instrumentai visose valstybės valdymo srityse, kad yra vienodas pasitikėjimas visomis politinėmis struktūromis nepriklausomai nuo to, ar sutampa požiūriai ar ne. Tie pamatiniai dalykai atkuria pasitikėjimą, sukuria saugumo jausmą ir išlaisvina kūrybinį potencialą, nukreipia energiją dirbti, tuoktis ir gimdyti vaikus ir sulaukti senatvės čia, o ne kur kitur. Kaip ir žmogiškuose, taip ir santykiuose su valstybe – be pasitikėjimo ir pagarbos bus tik trumpalaikis romanas iš išskaičiavimo ir patrauks kiekvienas savais keliais ieškodami, kur geriau.
Tik ant to pagrindo galima eiti toliau, o dabar statome toliau be pamatų, arba nepatikusią plytą mėginame triukšmingai keisti kita ir vėl kita ir taip be paliovos 28 metus.
Šis filologinis paviešintų tekstų skandalas išryškino kitą tendenciją – su interneto, mobiliųjų telefonų, el. laiškų įsigalėjimu tai yra į skaitmeninę erdvę persikėlusia rašytine ir žodine komunikacija, mažėja erdvės šešėliui, nes skaitmeninėje erdvėje yra nesaugu, bet kada gali nutekėti iš tų kam skirta, kas saugojo, ar kas įsilaužė, būti paviešinta, panaudota šantažui ar pan., neaiškūs nei pasiklausymo kriterijai, nei trukmė, nei socialinius tinklus valdančiųjų interesai, o kuo nesaugiau tai reiškia šešėliui proporcingai reikia mesti nepalyginamai daugiau lėšų, laiko ir energijos saugumui užtikrinti nei anksčiau vietoje to, kad nedaloma energija būtų skiriama rezultatui, augimui. Arba tada tenka bendrauti ne skaitmeninėje terpėje, bet juk nesiuntinėsi kurjerių, nelėksi susitikinėti į saugias nuo pasiklausymo zonas pirtelėse ar pamiškėse, ar tarpuvartes parūkymui – tam reikia daugiau laiko, mažiau galimybių. Sistema, kuri patogi, operatyvi, kurioje, kad būtum efektyvus yra skaitmeninė, todėl vieša ar lengvai paviešinama ir dėl to turi būti skaidri, ji kelia spaudimą tapti tiesiog skaidriam, kad neliktų baimės, kad laiškai nutekės, pokalbį įrašys, vėliau kažkas bus paviešinta ir už tai reikės atidirbinėti. Su skaidrumu ir viešumu, galios centrai slenkasi iš viršaus į apačią, su galimybe gauti informaciją ateina ir teisė spręsti, nesutikti piktintis, tai visuomenės įgalinimo įrankis.
Tik ar visuomenė subrendo spręsti ir prisiimti atsakomybę už sprendimus? Galimybės gauti informaciją didėja, tačiau, deja, atskirti teisingą nuo poveikio, deja ne. Kaip atsirinkti – visi kalba vienodai gražiai, kuo daugiau pinigų metama į komunikacijos kompaniją, tuo gražiau kalbama ir geriau pasirodoma. Su internetu, su el. erdve atėjo ir skaidrumo poreikis, taip kaip su skaitmeninėje komunikacijoje įsigalėjusia klikų, manipuliacijų, feiko žiniomis šalia tikrų, kilo suvokimas, kad kai nėra objektyvių tiesos atramų belieka remtis į tą, kuri yra viduje – intuicijos ir sąmoningumo, nes nesąmoningi, instinktyvūs sprendimai veda į neatsakingą valstybę, kuri kerta kitu galu nenorėjusiam prisiimti atsakomybės ir sąmoningumo žmogui.
Tas skaidrumo, atvirumo, intuicijos ir sąmoningumo, to arbitro ir cenzoriaus kiekvieno mūsų viduje, lavinimo poreikis tikiu, kad ateityje tik stiprės. Juolab, kad tiek politika, tiek verslas eina paskui rinkėją, skaitytoją, auditoriją o ji natūraliai laikina šviesius, skaidrius, demokratinius projektus. Nedera vindikacijos tarnybos, pažymos, alkoholio dėžutės su visuotinėmis akcijomis „Darom“, „Išsaugokim medžius“ ir kitomis visuomenės iniciatyvomis, kurios lengvai ir žaibiškai susijungia vardan tikslo yra lanksčios ir efektyvios. Viskas keičiasi, o jei nematai pokyčių ir nespėji, lieki už borto, nes srovė pasisuko kita linkme, tendencijos eina kitur ir jei norės joje išlikti tiek politika, tiek verslas anksčiau ar vėliau turės nueiti paskui. Tokias matau ilgalaikes būsimas tendencijas, todėl manau, kad ilgainiui ekonominis ir technologinis kontekstas vis labiau ir labiau palaikys kitokį, skaidrų, atvirą, darnų su visuomene verslą ir politiką.
Vienos problemos išsprendžiamos, kitos išlaukiamos, kol kritinė masė subręs tiek sprendimui tiek ir amžiumi nes tikiuosi, kad lyg šiol nesikišusi į politiką šviesuomenė arba karta, nemačiusi tarybinės ekonomikos veikimo principų ir nepraėjusi gerų dėdžių mokymų, kaip viskas vyksta, pribrendusi nepakantumui esamai situacijai, pribręs ir organizuotam politiniam sprendimui taip kaip susiorganizuoja akcijai, demonstracijai, naudodamasi tomis priemonėmis, kurios žaibiškai, lengvai ir efektyviai veikia ir be jėgos, pinigų ar propagandos technologijų. Ar šiais ar kitais rinkimais, mano pasirinkimas bus jaunimas.
