Priežastys, matyt, įvairios, kaip ir jau įvykę labai nevienodo lygio pasirodymai. Būtent jų kokybė ir paskatino apmąstyti retorikos praktikos – viešojo kalbėjimo reikšmę politiko profesiniame gyvenime.
Politinio kalbėjimo vėsumas
Normalu ir žmogiška yra jaudintis prieš auditoriją kalbant viešai. Ir priešingai, nenormalu viešai matyti akivaizdų politiko abejingumą ir nepagarbą publikai, t. y., savo rinkėjui.
Juk šie kandidatų pasisakymai yra suplanuoti, specialiai organizuoti, jiems buvo galima pasirengti, tačiau pamokos buvo neparuoštos. Kyla daug klausimų dėl būsimų ir esamų politikų komunikacinių gebėjimų, jei jau pirmomis pasirodymo sekundėmis, kurios lemia, žiūrės/klausys auditorija toliau, ar ne, sakant „Laba diena“, „Esu toks ir toks“, „Pažadu“, nepakeliama akių ir iškart skaitoma iš lapelio.
Kaip politinis lyderis įsivaizduoja „uždegti“ komandą, jei sakydamas „Esu jūsų garantas“, visas dėmesys sutelktas į parengtą tekstą, o ne į žmogų kitapus ekrano. Pateikti pavyzdžiai primena darbo pokalbių specifiką, kai gyvos akistatos situacijoje, tarp mano ir jo/jos „čia“ ir „dabar“, iš komunikuojamo turinio ir patirties nusprendžiama, ar kandidatas yra lyderis, ar bus linkęs bendradarbiauti. Politikoje bendradarbiavimas labai svarbus, nes vyksta derybos dėl visų bendro viešo gėrio. Politikoje įdarbinami tie, kurie pelno žmonių pasitikėjimą.
Savo patikimumo paveikslą politikas kuria per kalbą. Būtent ji yra politiko tapatybė ir jo tiesa, parodanti jo skirtumą nuo kito kandidato. Politinės retorikos vangumas ir vėsumas, pademonstruotas kandidatų į savivaldybių tarybas ir merus prisistatymuose internetinėje platformoje, menkina Lietuvos politinę kultūrą, toliau didina visuomenės skepticizmą politikų kaip lyderių, atžvilgiu, ir pačia politika, apskritai.
Vizualinio prisistatymo lankstinukuose, plakatuose, reikliesiems rinkėjams nebeužtenka.
Tuo metu mąstantis šiandieninis rinkėjas nori išgirsti politiką, kurį jis renka. Organizuoja debatus, testuoja. Aktyvus rinkėjas ieško savo tapatybės patvirtinimo, todėl jis renkasi ne politiką, jis renkasi save ir balsuoja už save, už tą kandidatą, kuris labiausiai susitapatino su jo jausmais ir lūkesčiais. Rinkėjas balsuoja už savo viltį, kuri jam reiškia geresnį gyvenimą.
Vizualinio prisistatymo lankstinukuose, plakatuose, reikliesiems rinkėjams nebeužtenka. Interneto tinkluose nuolat dalinamasi ir piktinamasi tais plakatų „ištapetavimo“ pavyzdžiais miestuose ir miesteliuose. Masinio elektorato simpatijoms pelnyti kandidatai į glėbį stveriasi mielus kačiukus, tačiau žmonėms šiandien labiau reikia simpatiškai kalbančio dialoginio politiko. Simpatiškai, reiškia turinčio idėjų. Kai kandidatas turi idėjų, jis lengvai atranda ir žodžius.
Dviejų minučių politikų performansai: kas įtikina?
Žodžiai yra tik viena projektuojamos politinės lyderystės dalis, be verbalinės išraiškos (tono, metaforų, humoro), vienodai svarbūs ir neverbaliniai elementai: išvaizda, apranga, kūno kalbos ženklai, vadinasi ir laikysena, energija.
Politikui ir rinkėjui sąveikaujant pažymėtina retorikos ypatybė – tonas, kuris yra susijęs su kalbėtojo charakteriu. Būtent ta kalbėjimo maniera, būdas, kaip buvo pasakyta, dažnai nulemia rinkėjų simpatijas.
Dviejų minučių kalba išmaniojo įrenginio ekrane, tai lyg politinės eurovizijos pasirodymas, kai per trumpą laiką auditorijai reikia padaryti stiprų įspūdį. Iš visiems prieinamo, internetinio portalo lrt.lt turinio platformoje „Rinkimai 2019“, galėtume apibendrinti, kad tiek vyresniesiems politikoje, tiek naujokams ir amžiumi, ir patirtimi, tas įtikinimo menas – retorika – mažai rūpi.
Analizuoti kandidatų į savivaldybių tarybas ir merus, verbaliniai ir neverbaliniai pasirodymai leistų pastebėti tris dominuojančias viešo politinio kalbėjimo praktikas ekrane: 1) pranešimo skaitytojai (kandidatui klausytojas/žiūrovas nesvarbus); 2) pranešimo deklamuotojai (kandidatas stengiasi klausytoją paveikti išmoktais sakiniais, lozungais); 3) pokalbininkai (kandidatui svarbu užmegzti tiesioginį ryšį su klausytoju/ žiūrovu, pasakyti autentišką mintį).
Būtent ta kalbėjimo maniera, būdas, kaip buvo pasakyta, dažnai nulemia rinkėjų simpatijas.
Pastarųjų, pokalbininkų, yra mažai, tačiau jų įdomiausia klausytis, nes jie gyvi, žemiški, žiūri tiesiai į akis, pasižymi natūralia kalbėjimo maniera, improvizuoja, tarsi ieškotų tinkamiausių žodžių, spontaniškai mąsto. Jų balso tonas draugiškas. Pokalbininkų energija, emocijos perduodamos per stipresnį balsą, intonacijas. Loginiai žodžių akcentai, sakinių išdėstymas, ritmika, pats balso tonas transliuoja publikai pasitikėjimą, kalbėtojo charakterį (ethos), kurį rinkėjas pateisins, arba ne.
Balso moduliacijomis ir intonacijomis simpatikų būrius stengiasi užkariauti ir pranešimų deklamuotojai, tačiau jų kalbėjimo manieringumas, dramatiškumas, išpūstas emocingumas, atrodytų, maskuoja, slepia tikrąjį kalbėtoją.
Tačiau jei elektorato daugumos vertybės sutaps su draminio spektaklio kūrėjo skelbiamomis tiesomis, jam pasiseks. Vis dėlto, visuotinai sutariama, kad medijų kultūroje šiandien sėkmės prielaidomis laikoma kalbėtojo autentiškumas, spontaniškumas, minties greitis. Nurodytos savybės yra šių dienų įtaigaus kalbėjimo pagrindas.
Kalbėti viešai reiškia būti politiškam
Nuo senovės graikų laikų Atėnuose, politikas yra retorius, praktikuojantis meną kalbėti viešai. Būti politiškam, gyventi polyje reiškė tai, kad viskas buvo nusprendžiama žodžiais ir įtikinėjimu, o ne jėga ar prievarta.
Filosofė ir politologė Hannah Arendt knygoje „Žmogaus būklė“ pastebi, kad despotiška kalba, įsakinėjimas buvo būdingas tik šeimose. Tuo metu piliečių susirinkimuose (agoroje) ir teismuose (nebuvo advokatų) kalba ir tik kalba lemia prasmę ir visų piliečių svarbiausias rūpestis, esą, yra kalbėtis tarpusavyje.
Platono laikais, Isokratas „retoriką“ supranta kaip bendrąją pasirengimo visuomeniniam gyvenimui programą (Platonas, „Gorgijas“, 2019). Piliečių susirinkimuose ir teismuose, nuo politinių lyderių ir teismo iškalbos ekspertų gebėjimo įtikinti bendrapiliečius, dažnai priklausė, ar pavyks išsaugoti ne tik žmonių turtus, bet ir gyvybę. To meto politiniai lyderiai, ar iškalbos mokytojai buvo „žvaigždės“, kaip dabartiniai, mūsų laikų vieši nuomonės formuotojai. Politinis „iškilumas“ senovinėse pilietiškumo praktikose buvo paremtas gera iškalba.
Šių laikų demokratinėse visuomenėse vangi komunikacinė išraiška silpnina politinio lyderio įvaizdį, publikai siunčia žinią apie abejotiną kandidato gebėjimą telkti žmones ir spręsti bendruomenės problemas.
Nuo senovės iki dabartinių laikų, retorika kaip įtikinimo menas, yra senas/naujas įrankis piliečiams kalbėtis tarpusavyje, ieškoti konsensuso. Juk dabarties žmogus gyvena ir politinius, visuomeninius reikalus vėl sprendžia agoroje, piliečių susirinkime, kuris šiandien vyksta internete, mūsų aktyviajame „Facebooke“.
Daugelio balsų virtualioje agoroje kalba visi, tačiau dažniausiai išgirstami tie retoriai, kurie remiasi klasikinėmis, ilgaamžėmis, dar Aristotelio išskirtomis apeliacijomis į klausytoją – ethos (svarbus kalbėtojo charakteris, etika), logos – (apeliuojama į auditorijos protą, logiką) ir pathos (sužadinami auditorijos jausmai, empatija klausytojui).
Visi šie trys komponentai įtikinimo procese veikia kartu. Šių laikų demokratinėse visuomenėse vangi komunikacinė išraiška silpnina politinio lyderio įvaizdį, publikai siunčia žinią apie abejotiną kandidato gebėjimą telkti žmones ir spręsti bendruomenės problemas.
Politinė retorika šiuolaikiniame pasaulyje suprantama kaip sudėtingų santykių valdymo priemonė, bendradarbiavimo derybos tarp skirtingų individų. Tai ir atsakymo būdas bei maniera, siekiant įtikinti kitus, pateikti save socialiniam vertinimui.
Dabarties politikui svarbu atminti, kad pasaulyje, kurį valdo medijos, kiekvienas kalbos vartojimo atvejis yra retorikos aktas. Rinkėjai klauso, stebi, analizuoja ir renkasi. Renkasi tą, kuris sugebėjo paveikti protą ir sužadinti jausmus bei paliesti širdį.
Giedrė Vaičekauskienė yra Politikos mokslų doktorantė, Viešojo kalbėjimo dėstytoja.
