„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Giedrė Vaičekauskienė: Kreipimasis į žmones – valdžia kalbasi ar skaito instrukcijas?

Televizija kaip intymi medija yra negailestinga. Ji viską parodo iš arti ir stambiu planu. Televizijoje esi permatomas. Todėl jei renkiesi jos žanrą, turi paisyti jos taisyklių. Vakar, sekmadienį, į Lietuvos žmones dėl koronaviruso per LRT kreipėsi šalies Prezidentas Gitanas Nausėda, prieš kelias dienas – Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis. Šalies piliečiai virtualioje agoroje, kuri yra „Facebooke“, dalijasi asmeniniais nusivylimais dėl tų viešų kalbų. Ir jie yra teisūs, nes tie vieši kreipimaisi buvo tik šaltas valstybės vadovų formalumas.
Giedrė Vaičekauskienė
Giedrė Vaičekauskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Viešas pasisakymas yra vienybės jausmo auditorijoje sukūrimas. Tai yra politiko kaip oratoriaus tikslas – rezonuoti piliečių lūkesčius, atliepti jų jausmus. Ypač šiandienėje neordinarioje situacijoje, kai koronaviruso pandemija pasaulį laiko įtampos gniaužtuose, kai reikia elementaraus aiškinimo, globėjiško tono. Taip, kaip tėvas kalba apie svarbiausius dalykus savo šeimos nariams. Taip, kaip moralinis autoritetas, įkvepiantis savo autentiškomis mintimis.

Taigi politinis lyderis, siunčiantis piliečiams videožinutę, negali joje pradingti kaip žmogus ir tapti šaltu iš anksto parengto teksto/suflerio skaitytoju. Teksto parengimas ir jo skaitymas nėra blogai tokiose situacijose, nes būtina kalbėti tiksliai. Netinkama yra tai, kad tie tekstai lyderio balsu ir kūnu ištransliuojami nesukuriant natūralaus santykio su klausytoju. Tai, kas visada yra svarbu retorikos praktikoje, tai, ko reikalauja televizija, kaip intymi medija.

TV kamerai reikia apsinuoginti

Taip, apsinuoginti ir atsiduoti jai besąlygiškai. Nes kitapus ekrano, jus stebi ir jūsų klauso žmogus. Specialiai rašau vienaskaita, nors gi žinom, kad tai yra masinė informavimo priemonė. Šiuo metu dar ir hibridinės žiniasklaidos platforma, veikianti mišrioje dinamiškoje sistemoje, o tai reiškia, kad jos turinys bus eskaluojamas, juo bus dalijamasi visuomenės socialinių tinklų paskyrose. Taigi, pasirodymo klauso ir žiūri tūkstančiai, o kalbėtis reikia su vienu žmogumi. Intymiai. Reiškia – betarpiškai, paprastai, labiau neformaliai.

Sėkmingi šiandienos kalbėtojai paklūsta televizijos – interneto jungties logikai, žanrui, kuriam būdinga demokratiška kalbinė raiška ir autentiškumas. „Oficiozas“ čia yra nesusipratimas. Virtualioje agoroje statusai neegzistuoja, jie demokratinės platformos gyventojus erzina, oficialia ir formalia išraiška čia nepasitikima, ji yra ignoruojama, siunčiamos nuorodos į buvusią sovietinę retorinę kultūrą. Štai kodėl dėl savo viešų kreipimosi kalbų kritikos internete sulaukė tiek Prezidentas Nausėda, tiek Ministras Pirmininkas Skvernelis.

Politinis lyderis, siunčiantis piliečiams videožinutę, negali joje pradingti kaip žmogus ir tapti šaltu iš anksto parengto teksto/suflerio skaitytoju.

Įdomu tai, kad premjeras Skvernelis yra „gyvas“ spaudos konferencijose, žmogiškas pandemijos akivaizdoje, vis labiau kaip politinis lyderis demonstruojantis susitvardymą. Taigi kyla klausimas, kas tie patarėjai, kurie aukščiausiems šalies vadovams sufleruoja sovietinės atgyvenos formatą? Negi padarytas įrašas neperžiūrimas? Kažkas tikrai kenkia Prezidento įvaizdžiui, pats to nežinodamas. Prezidento kaip kalbėtojo atsakomybė pasireiškia tuomet, kai jis pats nusprendžia ką palikti ir ko atsisakyti pasisakyme.

Kreipimasis yra pokalbis su auditorija

Reikia pasakyti ir tai, kad Lietuvoje egzistuoja viešojo kalbėjimo praktika, kad kalbant rimtus dalykus, dingsta žmogus, jis tarsi pavirsta robotu. Kai sakau „robotu“, galvoje turiu tarsi išmoktas frazes, negyvą, formalią, tarytum kažkokią „teisingą“ raišką. Mąstoma, kad apie rimtus dalykus reikia kalbėti šaltai oficialiai. Tikrai ne.

Svarbiausia įtikinimo sąlyga yra natūralumas. Auditorijos reakcijos apie šiame straipsnyje analizuojamas dvi viešas kalbas, tai ir įrodė. Žmonės pasigedo natūralumo ir tikrumo. Kreipimasis, nežiūrint, kad yra skaitomas, taip pat išlieka pokalbiu su auditorija. Natūralias intonacijas (taip, kaip kalbame kasdieniame gyvenime) reiktų išlaikyti. Galbūt čia tiktų Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono viešas kreipimasis į tautą, pasakytas tą patį vakarą kai kalbėjo ir mūsų premjeras Saulius Skvernelis.

Šis E.Macrono pasirodymas ir yra tas pavyzdys pokalbio raiškos, apie kurią čia dėstau. Gyvo natūralaus pokalbio su pauzėmis, loginiais akcentais, natūraliais rankų judesiais, nuolat išlaikomu akių žvilgsniu (skaitant ilgą 27 min. tekstą), neįtemptu balso tonu. Kai yra tokia raiška girdime ne tik informaciją, galime pajausti ir kalbėtojo iškalbą, charakterį, jo empatiją su auditorija.

Geri kalbėtojai atsiduoda žmogui ir pirmiausia stengiasi su juo sukurti santykį.

Aišku, reikia nepamiršti, kad prezidentas E.Macronas kaip politinis lyderis yra ir politinis aktorius, žinantis, kaip pasiekti paprastą žmogų. Taip pat prezidentas E.Macronas, priešingai nei dauguma Lietuvos politinių lyderių, akivaizdu, vertina retorikos meną. Todėl kreipimosi pabaigoje kaip ir visose gerose viešose kalbose, pereinama prie „mes”, visų vienybės, laikymosi kartu ir, galiausiai, Respubliką šlovinančių šūkių. Viešo pasirodymo klasika. Kai kalbėtojo charakteris, argumentai ir emocijos veikia kartu. Kai klausomės ne kalbos, o žmogaus, kuris kalba.

Retorinėje situacijoje svarbiausia yra auditorija

Kalbėtojui nekreipti dėmesio į auditoriją yra didelis nesusipratimas. Auditorijai nereikia specialių žinių, siekiant pajausti kalbėtoją. Ji tiesmukai greit pasako, „tu buvai su mumis, kalbėjai mums“ arba „tavo žvilgsnis klaidžiojo, tu kažkur skraidei ir mūsų nematei“ ir pan. Retorinis įtikinimas pasiekiamas labiau ne tuo ką sakai, bet tuo, kaip sakai.

Todėl svarbi ne tik verbalinė, bet ir neverbalinė kalbėtojo išraiška. Akių žvilgsnis, mimika, kūno laikysena, apranga, humoras, spontaniškos, autentiškos sentencijos, metaforos, minties greitis, vikrumas. Balso tonas, kuris sukuria kalbėtojo charakterį ir tuo pačiu jo įvaizdį. Ši tiesa tebėra aktuali ir tinklinėje visuomenėje, ji yra ilgaamžė, vystoma nuo Aristotelio laikų, kad oratoriaus asmenybė pasirodo jam kalbant. Kalba sukuria asmenybės įvaizdį. Žmogus kalba, o auditorija „girdi“ jo erudiciją, etiką, empatiją.

Geri kalbėtojai atsiduoda žmogui ir pirmiausia stengiasi su juo sukurti santykį. Nebus žmogiško santykio, nebus ir auditorijos reakcijos į kalbėtoją. Abejingumas pasėja abejingumą. Politiniams lyderiams dabar kaip niekada yra puiki proga pasireikšti kaip oratoriams. Tik ne skaitant instrukcijas, o kalbantis, įtikinant savo vertybėmis ir bendradarbiaujant dėl visų bendro gėrio ir saugumo. Taip, krizės metu visada pasirodo ir populistai gelbėtojai, savo krizės retoriką adresuojantys masės žmogui. Tačiau tikiu, kad šiuolaikinis žmogus atpažins politines manipuliacijas ir joms nepasiduos.

Giedrė Vaičekauskienė yra socialinių mokslų daktarė politikos mokslų kryptyje, viešojo kalbėjimo dėstytoja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs