Šiandieniniai reformos bruožai yra nukreipti į homo economicus visuomenės, kurioje individai orientuoti tik į naudos didinimą kaip vartotojai ir pelno maksimizavimą kaip gamintojai, kuri atitolusi nuo humanistikos ir socialinio jautrumo ir persmelkta kategorišku ekonominiu racionalumu. Taip, tai drąsus teiginys, tačiau būtent tokie tikslai identifikuojami vykstančiose diskusijose.
Tenka apgailestauti, kad vis labiau įsigali individų vertinimas tik pagal jų ekonomines funkcijas, produktyvumą, konkurencingumą, kitus ekonometrinius parametrus, bet ne kūrybingumą, saviraišką ir laisvę. Gyvenimo kokybė išskirtinai matuojama turimu turtu, bet ne individo pasitenkinimu gyvenimu, visuomenės santarve, patiriamo streso lygiu, bendravimo su vaikais trukme, bendruomeniškumu, pasitenkinimu veikla, atliekant ne tik ekonomines funkcijas. Toks ekonometrinis mąstymas riboja aukštojo mokslo reformos siekius, kurie taip pat turėtų apimti kultūrą, socialinius elementus, saviraišką, vykstančių globalių procesų suvokimą ir emocinį ugdymą.
Valstybė nefinansuoja nieko. Tai jūs mokėdami mokesčius nuo pajamų, pirkdami daiktus ir paslaugas, mokate už savo vaikų studijas.
Reformos planuotojai ne kartą išsakė nuomones, kad universitetai turi rengti darbuotojus konkrečiai darbo vietai. Trūksta programuotojų – vadinasi, universitetai turi juos ruošti, trūksta pilotų, vadinasi jų rengimas tampa valstybės prioritetu, verslui trūksta vadybininkų – universitetai turi ruošti juos. Kuo tuomet universitetas skiriasi nuo profesinių mokyklų? O kur mąstančių, kūrybingų, suvokiančių architektūrą, dailę ar sociologiją asmenybių rengimo tikslas? Kodėl valstybė turi ugdyti verslui reikalingus vykdytojus, o ne valstybės raidai svarbius kūrėjus?
Homo economicus visuomenėje nereikia psichologų, sociologų, lituanistų ar istorikų, todėl valstybė nusiteikusi „kirpti“ finansavimą socialiniams ir humanitariniams mokslams. Bet ar tikrai nereikia? Pažvelkime į tragišką savižudybių, alkoholizmo ar emigracijos situaciją.
Problema, kad minėti socialinių ar humanitarinių mokslų atstovai nereikalingi institucijoms, kurių esminis tikslas – pajamos. Valstybė turėtų pasiūlyti verslininkams pakelti atlyginimus darbuotojams, kurių trūksta. Tokiu būdu asmenys, kurie nusiteikę pakeisti savo veiklos sritį, pereis iš kitų sričių. Reikėtų pasiūlyti bendrovėms ir firmoms pačioms finansuoti studijas tose srityse, kuriose jos mato poreikius. Tai racionali ir subalansuota prieiga, bet kartu reikalaujanti valstybės institucijų drąsos.
Valstybė pamiršo, kad turi atstovauti visai visuomenei ir kiekvienam piliečiui, jo teisei į laimę ir laisvę, tokiai kaip jis ją suvokia. Verslas svarbi šios visuomenės dalis, bet nėra vienintelė. Verslo interesas uždirbti pinigus, valstybės – atstovauti rinkėjų, kurie toli gražu nėra vien stambieji verslininkai, interesams. Jų dialogas turi atvesti prie optimalaus sprendimo visiems. Deja, šiandien homo economicus visuomenės suvokimas dominuoja ir valstybės institucijose. To simptomai labai aiškūs. Pažvelkime, kaip džiūgaujama, kai kokia viena pozicija pakylama mistinėse tarptautinių ataskaitų ar reitingų lentelėse. Pasireiškia tas keistas bruožas, įtikti kitam, dažniausiai užsieniečiui, vienai ar kitai organizacijai, o ne savo piliečiui. Lentelės ir reitingai tampa esminiu tikslu, o ne veidrodžiu, atspindinčiu pokyčius, nors jie sukurti būti savotiškais veidrodžiais. Reikia pasidžiaugti tuo, kad dar neperžengėme ribos, kai bus visiškai atsisakoma studijų programų, kurios nekuria ekonominės pridėtinės vertės, bet artėjama to link.
Šiuo metu registruojant naują studijų programą yra toks punktas, kuriame prašoma nurodyti specialybės reikalingumą (paklausumą) darbo rinkoje, prie kurio būtina nurodyti statistiką. Galima nurodyti vadybininkų, statybininkų, kasininkų reikalingumą ar poreikį, bet gerbiamieji, pabandykite nurodykite filosofų ar archeologų poreikį darbo rinkoje remdamiesi statistika. Negalite? Vadinasi, programos reikalingumo nepagrįsite.
Reikia pasidžiaugti tuo, kad dar neperžengėme ribos, kai bus visiškai atsisakoma studijų programų, kurios nekuria ekonominės pridėtinės vertės, bet artėjama to link.
Toks reikalavimas yra absurdiškas. Kodėl? Todėl, kad vienas filosofas gali pakeisti pasaulį ir įrašyti valstybės vardą istorijoje, nuveikti žymiai daugiau nei šimtai tūkstančių vadybininkų. Spinozą, Descartes'ą, Nietzsche ar Derridą prilyginame sunkvežimio vairuotojui. Kiek finansinės pridėtinės vertės sukūrė Tomo Akviniečio, Kanto ar Schopenhauerio knygos? Ar Lietuvai Donskis, Venclova, Šliogeris ir kiti nieko neverti, nes nėra darbo vietos darbo biržoje pagal jų gyvenimo aprašymą? Jeigu taip, mes esame ekonominiai barbarai nutolę nuo savęs pažinimo, darnios visuomenės konstravimo šviesos ir atvirų diskusijų temomis, kurios neduos ramybės žmonijai iki paskutiniojo žmogaus. Aukštasis mokslas turi ugdyti renesanso žmones.
Iš kai kurių galima būtų išgirsti teiginį, kad valstybė finansuoja studijas, todėl turi spręsti, kiek ir ko reikia. Bet kuo toks valstybės požiūris skiriasi nuo planinės ekonomikos? Niekuo. Grįžkime prie teiginio esmės. Teigiant, kad valstybė finansuoja studijas, daroma didžiulė faktinė klaida. Valstybė nefinansuoja nieko. Tai jūs, mokėdami mokesčius nuo pajamų, pirkdami daiktus ir paslaugas, mokate už savo vaikų studijas. Jeigu jūs mokate už studijas, kas turi spręsti, ką jūsų dukra ar sūnus turi studijuoti: jūs, jūsų vaikas ar valstybė, siekdama patenkinti tam tikrų verslo grupių interesus?
Valstybė pinigų neuždirba, ji tik surenka mokesčius ir juos perskirsto. Gyvenant valstybėje, kurioje darbo pajamos yra žymiai labiau apmokestinamos nei kapitalas ar turtas, jūs ir jūsų vaikai turi spręsti apie savo ateitį. Jeigu jūsų vaikas nori tapti dailininku – tegul, jeigu nori aktoriumi – šaunu, jeigu programuotoju – kodėl gi ne.
Reformos siūlymas valstybei sudaryti užsakymus aukštosioms mokykloms kritikuotinas. Lietuva nepriklausoma jau 27 metus. Įsivaizduokite, jeigu valstybė būtų sudariusi užsakymus tada, ar daugelis tuomet baigę studijas šiandien turėtumėte darbus? O jeigu prieš 40 metų iki šiandienos?
Nėra žmogaus, kuris pasakytų, kokia ekonomika bus po 20 ar 40 metų, kodėl manome, kad valstybė teisingiau nuspręs, ką ir kas turi veikti gyvenime, o ne pats individas? O ar valstybė prisiims atsakomybę, jeigu specialybės, kurioje studijuos jūsų vaikas, po 20 metų nebereikės? Pažvelkite į savo išmanųjį telefoną – prieš 30 metų toks dalykas buvo neįsivaizduojamas. Nuvykite į muziejų – pamatysite, kaip tuo metu atrodė telefonai. Tai kaip gali valstybė žinoti, kokios technologijos ir kokių specialybių reiks po 20 ar 30 metų?
Tik pats žmogus, turėdamas gabumus ir susidomėjimą tam tikra sritimi, tai būtų chemija ar medžio drožyba, turi teise planuoti savo ateitį ir už ją prisiimti visišką atsakomybę. Kodėl valstybė ją nori atimti? Su valstybės planavimu judame į tam tikrą distopiją, kurią aprašė Javgenijus Zamiatinas romane „Mes“ ar Aldous Huxley knygoje „Puikus naujasis pasaulis“, kur valstybė už savo piliečius suplanuoja viską, bandydama sukurti utopiją, tačiau visi lieka įkalinti, be pasirinkimo laisvės.
Tarp reformos rengėjų dominuoja verslininkai ir įmonių vadovai, kurių nuomones transliuoja žiniasklaida, laikydama jas bene vienintelėmis vertomis dėmesio, „teisingai“ pozicijai visuomenėje suformuoti. Verslininkų, kurie pakyla virš savo verslo interesų, sutikime, galima rasti labai mažai, tad verta susimąstyti, ar jie taip geranoriškai prisidėdami prie reformų siekia tik visuomenės intereso?
Padarykime paprastą eksperimentą. Išvardinkite bent tris didžiausius verslininkus senovės Atėnuose? Negalite? O jeigu filosofus? Sokratas, Platonas, Aristotelis. Štai jums ir atsakymas. Valstybės klaida, kad ji apie aukštąjį mokslą neklausia menininkų, filosofų ir mąstytojų, galvojančių šimtmečius į priekį, keliančių egzistencines problemas, dėl kurių nerimaujame šiandien, kurių vardai liks žmonijos atmintyje.
Jeigu valstybė nori sukurti sterilią homo economicus visuomenę, kurioje visi individai būtų pajungti tik pajamų kūrimui, kaip sraigteliai dideliame mechanizme, kurioje nebūtų laisvos minties ar sprendimų kvestionavimo, jai sekasi. Aukštojo mokslo reforma tam sėkmingai tarnauja. Vis dėlto, jeigu ji nori laimingos, kūrybingos bei laisvos visuomenės, mąstykime apie aukštąjį mokslą ne tik iš ekonominės perspektyvos. Ekonomika yra sudėtinė ir svarbi visuomenės dalis, o verslininkai – įvertinami ir išklausomi, tačiau mokslo pajungimas ekonominiams interesams jokiu būdu neturėtų tapti absoliutus.
Švietimo reformoje galvokime ne apie universitetų skaičių, bet apie visuomenę, kurią norime matyti po dvidešimt ir daugiau metų. Klauskime ne tik verslininkų ir ekonomistų, bet ir filosofų, sociologų, psichologų. Kol kas aukštojo mokslo reforma tarsi Sokrato oloje, kurioje universitetų skaičių šešėliai neva tai yra esmė, tačiau reformos autoriai turi iš jos išeiti ir suvokti reformos pasekmes valstybei ir visuomenei, ne šiandien, bet ateities kartoms.
TAIP PAT SKAITYKITE: Švietimo ir mokslo ministrė Kaune: „Sudėkim ginklus, sėskim prie bendro stalo – reikia diskusijos“
