„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Giedrius Česnakas: V.Putino grasinimai Vakarams ir nauja neapibrėžtumo epocha

Kovo 1 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas skaitė metinį pranešimą Federaliniam susirinkimui ir pasauliui, kuriame aiškiai pareikalavo Vakarų, o tiksliau Jungtinių Amerikos Valstijų su juo kalbėti ir jo klausyti. Kalba turėjo išaiškinti V.Putino tikslus tiek užsienio, tiek ir vidaus auditorijai, bet žinutės forma buvo tokia primityvi, kad pradėta abejoti V.Putino sveiku protu.
Giedrius Česnakas
Giedrius Česnakas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Šiame straipsnyje bandoma įvertinti kalbos tikslus, nukreiptus į tarptautinę bendruomenę ir jos reakcijas, drauge akcentuojant, kad V.Putino kalba yra dar vienas elementas, iliustruojantis mažėjantį strateginį stabilumą tarptautinėje sistemoje.

Tiems, kuriems Rusijos užsienio politikos tikslai vis dar buvo neaiškūs po 2000 m. užsienio politikos koncepcijos, 2005 m. pranešimo Federaliniam susirinkimui, kuriame didžiausia XX a. geopolitine katastrofa laikytas Sovietų Sąjungos griuvimas, 2008 m. Gruzijos teritorijų okupacijos, ar 2014 m. Krymo aneksijos, visą Rusijos užsienio politikos koncepciją V.Putinas sudėjo į kelis žodžius „Jūs turite mūsų klausyti“. Tam, kad priverstų klausyti, pademonstruotos 6 naujos karinės technologijos, kurios turėjo įtikinti, kad niekas neapsigins nuo Rusijos strateginės ir taktinės ginkluotės.

V.Putinas, bandydamas pabrėžti būtinybę klausyti, padarė klaidą manydamas, kad kompiuterinės grafikos ir griežtos bei primityvios retorikos pakaks pasodinti Vašingtoną deryboms.

Aišku, galima plačiai diskutuoti apie pademonstruotų technologijų veiksmingumą ir realizavimo realistiškumą, bet Vakarai turėjo įtikėti, jog tam, kad nekiltų nepageidaujamų konfliktų tarp Rusijos ir Vakarų (JAV), su ja būtina kalbėti.

Rusiškasis mentalitetas, atsispindintis ir užsienio politikoje, kad pagarba tiesiogiai susijusi su baime, buvo pernelyg akivaizdus. Kliautasi formule, kad kuo daugiau baimės – tuo daugiau JAV pagarbos, o kuo daugiau pagarbos – tuo intensyviau JAV sės prie derybų stalo su Rusija ir jai leis išsiderėti susitarimus dėl įtakos sferų. V.Putinas daro prielaidas, kad JAV ir Vakarai, būdami racionalūs veikėjai ,bus linkę daryti nuolaidas vengdami potencialaus branduolinio karo, todėl Rusijai pakaks signalizuoti, kad jai pripažinus įtakos sferą posovietinėje erdvėje ji taps nuspėjama veikėja ir daugiau iššūkių nekels.

V.Putinas, bandydamas pabrėžti būtinybę klausyti, padarė klaidą manydamas, kad kompiuterinės grafikos ir griežtos bei primityvios retorikos pakaks pasodinti Vašingtoną deryboms. Politologo Glebo Pavlovskio teigimu, V.Putino pranešimas yra išdėstytas ne iš galios pozicijų, kaip jis tikėjosi, bet iš silpnumo.

Pranešime buvo stipri desperacija, kuri nėra būdinga prognozuojamiems veikėjams. Atakų prieš JAV demonstravimas siunčia pernelyg agresyvius signalus. Abejojimas sveiku V.Putino protu rodo, kad net ir pasiekus susitarimus negalima tikėti, kad jų bus laikomasi.

Tie, kas siūlė atsižvelgti į Rusijos interesus ir ieškoti suartėjimo taškų, net ir po Rusijos invazijos į Ukrainą, pradėjo galvoti, ar tikrai Rusija bus linkusi nurimti ir bendradarbiauti, gavusi privilegijuotas teises posovietinėje erdvėje? V.Putino kalba kuria potencialą Euroatlantinio regiono valstybių suartėjimui. Rusijos bandymas demonstruoti technologinį pranašumą prieš JAV verčia Europos valstybes dar intensyviau remtis JAV „branduoliniu skėčiu“, nes technologiškai Europos valstybės negali prilygti savo karinėmis strateginio lygmens technologijomis nei JAV, nei Rusijai. Niekas negali garantuoti, kad Rusija turėdama šalia savęs negalinčią apginti Europą, paisys jos interesų.

Galiausiai, V.Putino grasinimai nenumušamomis raketomis, galinčiomis apeiti JAV priešraketinės gynybos sistemas, nelabai veikia. Naujieji ginklai nekeičia strateginio balanso, nes nuo dabartinių Rusijos tarpkontinentinių raketų JAV apsiginti negali. JAV turimos technologijos leidžia numušti vos kelias, o Rusija jų turi daugiau kaip 700.

Abejojimas sveiku V.Putino protu rodo, kad net ir pasiekus susitarimus negalima tikėti, kad jų bus laikomasi.

V.Putinas, aišku, buvo nepatenkintas, kad jo kalba sulaukė ganėtinai menkų reakcijų Vakaruose. Vis dėlto, tos reakcijos nebus tokios menkos, kaip atrodo. Ilgainiui galima tikėtis tam tikrų pokyčių bent jau ginklų ir gynybos sistemų plėtojime.

V.Putinas savo kalba siekė pradėti ginklavimosi varžybas. Problema, kad ginklavimosi varžybos niekada nesustojo, ką rodo ir V.Putino paskelbtos ambicijos, buvo sumažėjęs tik jų intensyvumas, nuo kiekybės pereita prie technologinio vystymo. Istorija rodo, kad Rusija nėra laimėjusi ginklavimosi varžybų. Varžybomis neturėtų būti patenkintas Rusijos politinis elitas, išskyrusį karinį sektorių.

Vis dėlto, šiandieninė dinamika yra kiek kitokia dėl Kinijos veiksnio, kuris gali padėti išsekinti JAV dėl poreikio balansuoti prieš abi valstybes. Jeigu iki V.Putino kalbos situacija priminė vesterną, kuriame trys kaubojai (JAV, Rusija, Kinija) kiekvienoje rankoje laiko po ginklą, nukreiptą į kitus du priešininkus. V.Putinas savo kalba padidino įtampą, kuriąą turėjo pajusti JAV, tačiau neatmestina, kad Kinija gali Rusiją irgi vertinti kitaip ir peržiūrėti savo karinius pajėgumus jos atžvilgiu dėl sumažėjusio Maskvos nuspėjamumo.

Tarptautinė sistema žengia į labai pavojingą epochą. 2018 m. vasario pradžioje JAV paskelbė naują branduolinę strategiją, kurioje numatė vystyti taktinius branduolinius ginklus. Reaguodama Maskva į Kaliningrado sritį perkėlė raketas „Iskander“, galinčias gabenti branduolinius užtaisus. V.Putino kalba taip pat buvo reakcija į JAV paskelbtą dokumentą.

Žvelgiant iš ilgo laikotarpio perspektyvos pasaulis grįžta į XX a. 7 dešimtmetį. Henry Kissingeris 1969 m. publikavo knygą „Branduoliniai ginklai ir užsienio politika“, kurioje svarstė apie greitą ir ribotą karą, kuriame plačiai naudojami taktiniai branduoliniai ginklai.

Šiandien matome labai panašų perėjimą į itin pavojingą laikotarpį, kai pradedama svarstyti, kad taktinių branduolinių ginklų naudojimas nebūtinai ves į strateginių ginklų panaudojimą, tai įgalina didžiąsias galias naudoti branduolinius ginklus potencialiai sumažinant tikimybę abipusiam sunaikinimui. Vis dėlto, šiandieninė situacija yra sudėtingesnė, nes veikėjai nebe du, kaip buvo XX a. 7 deš. (JAV ir SSRS), yra ir trečiasis ambicingas veikėjas tarptautinėje sistemoje – Kinija. Dėl šių priežasčių strateginis balansavimas tampa mažai apibrėžtas.

Baigiant norisi priminti, kad V.Putinui vardinant technologijas, leidžiančias sunaikinti ne tik JAV, Vakarus, bet ir pasaulį, salėje nebuvo tų, kurie neatsistotų ir neplotų, plojo net religinis Maskvos patriarchato elitas. Telieka vienas klausimas – ar Rusija jau tapo Šiaurės Korėja, o gal politinis ir religinis elitas iš tikro nekantrauja tobulinti ir plėsti ginklus, galinčius sunaikinti milijardus?

Giedrius Česnakas yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs