Visgi žiniasklaidoje pasirodžius informacijai, kad mūsų valstybės sieną reguliariai kerta iš Baltarusijos atskriejantys meteorologiniai zondai, kurių kiekis jau skaičiuojamas šimtais, visuomenė pradėjo aktyviau domėtis valstybės oro erdvės kontrole.
Ką daro biurokratija, kuomet sulaukia nepatogių klausimų? Teisingai, pradeda tyrimus, steigia komisijas arba žaidžia tarpinstitucines kumštynes, atsakomybę deleguodama kitiems.
Formaliai, kariuomenė, nenorėdama imtis atsakomybės – teisi: ginkluotųjų pajėgų budrumo lygis nepakeltas, karinės jėgos naudojimo statute apie balionus nekalbama, didelė grėsmė nenustatyta. Iš kitos gi pusės, teisūs būtų ir politikai, jeigu pasiekę 2 proc. nuo BVP gynybos finansavimą būtų tuo pasitenkinę – „paukščiukas“ uždėtas, pažadai įvykdyti, nei reikalavimų, nei rekomendacijų dar daugiau didinti finansavimą iš NATO partnerių pusės nėra.
Visgi aplinkybės verčia suklusti – be jau minėto fakto, kad mūsų šalyje identifikuoti net keli šimtai balionų, antakius verčia kilstelėti ir tai, jog vienas iš jų nusileido vos 326 hektarų ploto Vilniaus oro uosto teritorijoje, kitas turbūt mažesnėje kovinio bataliono teritorijoje Alytuje pas ulonus, o žiniasklaidoje jau pasirodė informacija, kad dar vienoje karinėje teritorijoje netoli Vilniaus šiomis dienomis taip pat aptiktas balionas.
Galbūt jis atsitiktinai pataikė į vos 17 ha Rokantiškių miestelį? Taigi, ar šimtų balionų pasiskraidymai virš Lietuvos ir jos karinių teritorijų yra desperatiška kontrabandininkų išmonė, ar kiek kitokio plano dalis? Žvilgtelėkime istorijon.
II-ojo pasaulinio karo metu buvo suplanuota ir vykdoma operacija „Outward“. Šios akcijos esmė – beveik 100 tūkst. vandeniliu pripildytų balionų, dalimis paleistų iš Prancūzijos, o šiai kritus po nacių kario batu – iš pačios Britanijos, privalėjo sukelti chaosą Vokietijoje ir kitose jos užimtose teritorijose.
