Šioje vietoje susiduriame su dilema – būtinas kovojančios Ukrainos palaikymas tvindant informacinę erdvę karių įamžintais filmais, kuriuose matomos sudegintos Rusijos technikos kolonos, pasiduodantys priešo kariai ir besišypsantys ukrainiečiai, tuo pačiu metu skeptiškai vertinant karinius analitikus, teigiančius, kad resursų prasme Rusijos kariniams ištekliams žodį „tirpsta“ pritaikyti gerokai per anksti.
Tokios taktikos laikosi ir aukšti Lietuvos politikai, tarp eilučių teigdami, jog nereikia „skleisti panikos“, o brolių ukrainiečių palaikymas yra svarbiausias uždavinys.
Sunku būtų prieštarauti anksčiau išdėstytiems teiginiams, tačiau, mano galva, svarbiau išlaikyti šaltą analitinį protą bei nepasiduoti karinės euforijos vilionėms, nes, kaip minėta aukščiau, „..nuvertinti priešą – pražūtinga“. Ką pademonstravo Rusija, ko mus moko ukrainiečiai ir kokios perspektyvos šio karo laukia artimoje ateityje?
„Daug kartų pakartotas melas tampa tiesa“, sakė III-jo Reicho propagandos vadovas Josephas Goebbelsas, o retorikos meno žinovai teigia, kad „kartojimo argumentas“ (lot. argumentum ad nauseam) yra gana paveikus būdas kažką įtikinti. „Per 48 valandas paimtas Kyjivas, toks buvo Rusijos planas“ yra tai, kuo mes įtikėjome, nors nė vienas nesame matę rusiškų „Ukrainos denacifikacijos“ planų.
„Žvelk giliau“, taip mums teigė vienas, dabar jau neegzistuojantis, savaitraštis, tad kaip gi išnarplioti tikruosius Rusijos karinius planus ir jų armijos pajėgumus? Paprasčiausia vertinti jau įvykusius faktus ir prognozuoti artimą ateitį.
Panašu, kad Rusijos kariniai planuotojai kaip vieną iš galimybių bandė pasitelkti rusišką „авось“ – žodį, reiškiantį „o kas jeigu pavyks, vat ims ir pavyks?“.
1968-aisiais, „Prahos pavasario“ metu, kada Varšuvos sutarties šalių pajėgos veržėsi tankais į tuometinę Čekoslovakiją, GRU (sovietų karinė žvalgyba) specialusis dalinys nusileido Prahos priemiesčio Ruzyně oro uoste (dabar Tarptautinis Vaclavo Havelo vardo oro uostas), perėmė jį savo kontrolėn ir visai netrukus ant pakilimo takų ėmė leistis transportiniai sovietų lėktuvai su desantiniais daliniais bei jų technika.
1991-ųjų sausį, Persijos įlankos karo metu, Sąjungininkų pajėgos pradėjo intensyvią oro smūgių kampaniją prieš Sadamo Huseino ginkluotąsias pajėgas, smogiant raketų ir aviacijos smūgius iš anksto nustatytiems taikiniams su vėliau sekusia masyvia sausumos operacija.
Ukrainos kare Rusijos Federacijos karo planuotojai atliko savotišką anksčiau išvardintų planų sintezę, papuoštą jau minėtu „авось“ – Antonovo oro uoste netoli Kijevo esančiame Gostomelyje išsilaipino oro desanto pajėgos, atgabentos sraigtasparniais, ir užėmė placdarmą rengiantis priimti didelius „denacifikatorių“ kiekius iš Pskovo desantinės divizijos. Lygiagrečiai, nemažai daliai Ukrainos karinės infrastruktūros buvo smogta raketomis bei aviacija ir... viskas, kas gali nutikti „ne taip“ – nutiko.
1968-ųjų Čekoslovakijoje šalies armija buvo uždaryta kareivinėse, o politinis lyderis Aleksandras Dubčekas kvietė nesipriešinti užpuolikams. Gostomelyje ukrainiečiai smogė artilerija įsitvirtinusiam priešui, oro uostas kelis kartus ėjo „iš rankų į rankas“, gana efektyviai veikė oro gynybos priemonės, bet kokiu atveju – transporto lėktuvai su pajėgų papildymais leistis negalėjo.
Nuotolinius smūgius raketomis vykdę pirmąsias kelias dienas, vėliau rusai jų intensyvumą tai didino, tai mažino, reguliariai raportuodami apie „viršenybę ore“ bei „sunaikintas priešo oro pajėgas ir slopinamą priešlėktuvinę gynybą“, tačiau nuosavos kovos oro priemonės kaip krito, taip ir krenta iš dangaus, pažeistos taiklių ukrainiečių priešlėktuvininkų smūgių. Priminsiu, kad „Audros dykumoje“ metu Sąjungininkų pajėgos 42 dienas intensyviai bombardavo irakiečių taikinius ir tik po to pradėjo plačią sausumos operaciją – Ukrainos atveju rusiškas „авось“ pasirodė pražūtingas.
Kaip publikacijos autoriui teigė vienas aukštą laipsnį turintis Lietuvos kariuomenės karininkas – „Karo sėkmė matuojama dviem faktoriais – valia kautis ir sugebėjimu kautis“. Pirmasis dėmuo gali sudaryti net iki dviejų trečdalių karo sėkmės elementų, tačiau panašu, kad Rusija itin neįvertino savo priešininko valios.
Antrasis dėmuo – sugebėjimas – apibrėžia daugiausiai techninę dalį: kariuomenės dydį, jos apginklavimą, technikos priemones, sąveikos tarp skirtingų kariuomenės pajėgų efektyvumą ir kitus panašius elementus.
Rusijos planuotojų bėda, kad turėdami ugnies galios persvarą ir didelius karinius resursus, kurių („авось“) net ir neprireiks, jie nepasirūpino reikiamu rezervu, reikalingu kovos veiksmų zonose kariaujančių dalinių rotacijai. Priminsiu, kad prieš 650 tūkst. Irako armiją 1990-aisiais Sąjungininkai sutelkė vos ne milijoninę grupuotę, o rusai, plačiai užsimoję užimti visą Ukrainą ar bent didesnę jos dalį, sutelkė maždaug 180 000 karių, t. y. skaičių nesiekiantį ukrainietiškų pajėgų dydžio. Dabar regime ešelonus iš Tolimųjų Rytų gabenančius techniką, policinius baudėjų iš Čečėnijos ir kitus Rosgvardijos dalinius, verbuojamus Sirijos samdinius bei menamą ar tikrą Rusijos pagalbos iš Kinijos pusės prašymą.
Tad visgi Rusijos kariuomenė – milžinas molinėmis kojomis, iš kurio galima šaipytis?
XXI-ojo amžiaus modernios kariuomenės prasme – matyt, kad taip, bet toks milžinas, pažeidus jam bent vieną koją savo svoriu, gali sutraiškyti neatsargiai krykštaujantį ir pergalės giesmes jau giedantį dalyvį.
Rusija jau pradėjo karą, kuriame jos resursų ir karo nihilizmo mašina pajėgi įveikti ukrainiečių „valią kovoti“, jeigu kalbame išimtinai apie konvencinę, o ne partizaninę karo taktiką.
Vengdama tiesiogiai (bent jau kol kas) kaktomuša imti šturmu didžiuosius šalies miestus, ji juos supa, kandžioja žvalgybinių, nedidelių pajėgų reidais, tačiau svarbiausia – rengia tai, ką ji moka geriausiai – sekinančio karo bei civilių terorizavimo ir miestų griovimo iki pamatų taktiką.
Karo resursų Rusijai pakaks – panaudojusi menamai ženklią dalį savo turimų tiksliųjų ginklų (tikslios informacijos, kiek tokios amunicijos Rusija turi, nėra) šalis naudoja ir ateityje naudos beveik bedugnes savo sovietinio arsenalo atsargas. Rusiško karinio „slengo“ terminas „чугунить“, reiškiantis priešo bombardavimą „kvailomis“ nevaldomomis ketaus apvalkalo bombomis gali įgauti nuo II-ojo pasaulinio karo nematytas apimtis. Salvinės artilerijos sistemos „Grad“ batalionas (18-ka mašinų) per 20 sekundžių gali paleisti 720 raketų, tad kaip sustabdyti šitas siaubo bakchanalijas?
Istorijoje nematytos likusio pasaulio sankcijos Rusijai, nenutrūkstamas kuo galingesnės ginkluotės tiekimas ukrainiečiams didelėmis apimtimis ir maža viltis, kad šios šalies gyventojų „valia kovoti“ įveiks mirtino „rusiško ketaus“ galią.
