Pagrindiniai skirtumai tarp taktinės ir strateginės branduolinės ginkluotės yra jos galingumas bei ginkluotės pristatymo iki taikinio būdai.
Nuo 1863-ųjų, kai pasaulis ėmė naudoti Vokietijoje išrastą trinitrotolueną, paprasčiau tariant trotilą, žymimą trumpiniu TNT, sprogmenų galios intensyvumas matuojamas šios medžiagos lyginamuoju pagrindu.
Strateginis branduolinio arsenalo lygmuo suformuoja taip vadinamąją triadą, raketas, kurios dislokuojamos trijose paleidimo platformų sektoriuose: žemėje esančiose paleidimo šachtose, povandeniniuose laivuose bei strateginės aviacijos platformose.
Žinoma, dalies raketų (o ir bombų) transportavimui taip pat gali būti pasitelkiamos mobilios antžeminės platformos, įprasti kovos laivai, nešantys raketinį ginklą, torpedos ir net traukiniai, o gal net lagaminai.
Tačiau bet kokiu atveju, strateginis branduolinis arsenalas pasauliui gali pasiūlyti tik abipusį susinaikinimą, o Ukrainos karo atveju toks sprendimas netiktų nei Rusijos Federacijos kariškiams, nei, norisi tikėti, šalies politiniam elitui, galimai dar išlaikiusiam sveiko proto likučius.
Paprastai vertinama, kad mažesnis negu 100 kilotonų galingumo ginklas priskirtinas prie taktinio lygio arsenalo. Bendrajam palyginimui: virš Hirošimos sprogusi bomba buvo maždaug 16 kilotonų galios, o 2020-aisiais Beirute sprogęs amonio salietros krovinys suformavo apie 0,5–1 kilotonų galios sprogimą.
Taktinis branduolinis ginklas skirtas ne tik ir ne tiek Vašingtonui ar Maskvai pasiekti, tačiau naikinti priešo įtvirtinimus, pralaužti fortifikuotą gynybą, eliminuoti vadavietes, gyvosios jėgos, technikos ar aprūpinimo elementų sankaupas.
Skirtingai negu strateginiai branduoliniai ginklai, kurių apytikslės atsargos vertinant branduolinių galvučių kiekį JAV ir Rusijos arsenaluose sudaro apytikslį paritetą (maždaug 6000 vnt. kiekvienoje pusėje), taktinės branduolinės ginkluotės kiekiai nėra ribojami tarptautiniais susitarimais, tad kiekviena valstybė-branduolinio ginklo turėtoja gali saugoti teoriškai neribotas jų atsargas.
Tokia „teorija“ gali itin skaudžiai atsiliepti mokesčių mokėtojams – remiantis viešais duomenimis, 2020-aisiais Rusija savo branduolinio arsenalo palaikymui skyrė apie 8 milijardus JAV dolerių, Jungtinėms Valstijoms tai atsiejo 37,4 milijardus, o Jungtinė Karalystė savo branduolinio arsenalo aptarnavimui per metus išleidžia apie 6 procentus šalies gynybos biudžeto, t. y. maždaug 2,8 milijardo svarų.
Leidžiantis „žemyn“, į taktinį lygį, spėjama, kad vieno mažos branduolinės galios įtaiso saugojimas kainuoja ne mažiau kaip 6 milijonus dolerių per metus.
Kiek ironiška, bet kalbant apie taktinio branduolinio ginklo galimą panaudojimą Ukrainoje, žvelgiant iš karinių pozicijų, nesenai įvykusi formali keturių Ukrainos sričių aneksija apriboja šios ginkluotės panaudojimo galimybes.
