Niurzgalius iš dalies galima suprasti – šių eilučių autoriui beveik septynerius metus teko darbuotis valstybiniame sektoriuje, vienoje iš statutinių organizacijų ir atskirais momentais žodis „biurokratija“ įgaudavo beveik groteskiškas formas.
Kiekvienas veiksmas turėjo atitikti visą šūsnį įstatymų ir poįstatyminių aktų, kiekviena tobulintina vieta privalėjo būti apsvarstoma specialių, atskirais įsakymais sukurtų komisijų bei darbo grupių, kurių veiklai fiksuoti viskas privalėjo būti protokoluojama.
Žinoma, protokolų sudarymui įsakymu buvo kuriama komisija, su pirmininku, sekretoriumi ir nariais. Galiausiai viskas buvo išguldoma skyrių ir padalinių darbo planuose, vėliau – jų vykdymo ataskaitose ir taip iki kito įsakymo, plano, komisijos, ataskaitos.
Jeigu iki šios vietos nepradėjote žiovauti nuo sausos kanceliarinės kalbos, pažadu – toliau bus kur kas įdomiau.
Gynyba ir biurokratinio vangumo marškinėliai
1994 m. sausį prezidentas Algirdas Brazauskas nusiuntė laišką NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Wörneriui su oficialiu prašymu priimti Lietuvą į NATO.
Prasidėjo dešimties metų laikotarpis, kuomet Lietuvos pareigūnai atliko „namų darbus“, kuriuos privalu atlikti į organizaciją norinčiai patekti valstybei. Tūkstančiai mūsų valstybės kariškių ir gynybos administratorių dalyvavo kursuose, mokymuose, konferencijose, pratybose, mokėsi įvairiausio lygmens Vakarų karo mokslo institucijose ir galiausiai tikslas buvo pasiektas.
Visgi, nemažiau svarbus tas mąstymo lūžis ir „šviežias kraujas“, kuris tiesiog užplūdo lietuviškąją gynybos bendruomenę. Iki pat 2014-ųjų, netoliaregiškai (tiesa, šioje vietoje norisi mažiau diplomatiško išsireiškimo) žlugdant kariuomenę mažiau negu skurdžiu finansavimu, intelektinis gynybos potencialas vegetavo, tačiau reikalams gerėjant pamažu ėmė skleistis – sprendimų priėmimo efektyvumas augo gana sparčiai.
Be visų biurokratinėms institucijoms būdingų planų-ataskaitų pirmoje vietoje atsirado kiekvienos šalies efektyviai gynybai būtinas elementas – pavadinkime jį „kariniu-civiliniu ping pongu“.
Kariškiai vertina savo pajėgumus, numato trūkumus, prioritetus ir poreikius bei teikia „karinį patarimą“ šalį valdantiems civiliams. Civiliai numato resursus, atlieka pirkimo procedūras ir pateikia kariškiams priemones gynybai. Gynybos stagnacijos ir abuojumo metu „karinis-civilinis ping pongas“ reiškia susirašinėjimą tarp kariškių bei biurokratų, pirmiesiems nelabai tikintis resursų, antriesiems atsakant, kad „žinokite tikrai, nelabai turime iš ko čia jums viską nupirkti“.
Tuomet išaušta 2014-ieji. Kariškiai turi galimybes pateikti civiliams dešimtmetį ar net daugiau siekiančius poreikių planus, išsigandę civiliai bando pasivyti iššvaistytą laiką ieškodami resursų kariškiams.
Ukrainos karių, politinės vadovybės ir visuomenės sėkminga gynyba prieš agresorių dažnai aiškinama „valia gintis“, kas yra tiesa. Kaip ir tiesa yra tai, kad jie ruošėsi gintis gana ilgai, o šalia valios, nemažai NATO šalių ilgai ir nuosekliai juos mokė tiek karo meno taktinių dalykų, tiek „karinio-civilinio ping pongo principų“.
Mūsų šalies gynybos planuotojai yra išaugę iš biurokratinio vangumo marškinėlių
Stebint ir sekant viešą asmenų atsakingų už Lietuvos gynybą komunikaciją, karui Ukrainoje prasidėjus, galima gana užtikrintai teigti jog mūsų šalies gynybos planuotojai yra išaugę iš biurokratinio vangumo marškinėlių – aktyviai reaguojama į vis dar vykstančio karo „karinius patarimus“ keičiant planuojamus gynybos pirkinius tiek laiko skalėje, tiek, panašu, atliekant ir tam tikras technines korekcijas.
Po tokios išsamios įžangos pereikime prie „geležies“, kaip sako kariškiai.
Karas Ukrainoje dar kartą pademonstravo – reikia daug kovinių priemonių norint įveikti agresorių ar bent jau stabdyti jo judėjimą, trikdyti tiekimo linijas, komunikacijas.
