Iki pat 2014-ųjų viešojoje erdvėje šitas klausimas buvo savotiškas tabu. Žinoma, kariuomenė turėjo savo operacinius planus, kurie dėl ribotų resursų ir galimybių, pripažinkime, buvo labai sunkiai įvykdomi.
Politikai, taikos metu, mušėsi į krūtinę kalbėdami kažką apie būtinybę „pakartoti didingus partizanų žygius“ ar nuvalkiotus „NATO mus apgins“, tuo tarpu ginkluotosios pajėgos, marinamos finansinio bado dietos, stengėsi bent jau nedegraduoti.
Užsižiebus „Krymo ir Donbaso raudonoms lemputėms“ (Sakartvelo lemputės mūsų politikams pasirodė per mažai) karštligiškai imta didinti finansavimą, tuo tarpu tiek tarp „sofos ekspertų“, besidominčių karyba, tiek tarp rimtesnių karybos žinovų pasirodė vertinimų, „kas būtų jeigu ateitų diena X – Lietuvos konvencinis užpuolimas“.
Žinoma, kito ir kariuomenės operaciniai planai, kito sąjungininkų priemonės ir veiksmai, tiesa, visų smulkmenų „eilinis mirtingasis“ apie tai niekada nesužinos.
