„Kokia dar agresija, viskas sudegė ir susprogo Ukrainoje, 100 metų prireiks, kad viskas būtų atstatyta“, – skamba iš jų gretų. Na, gerai, dėl 100 metų kiek šaržuoju, tačiau esmę, ko gero, supratote.
Antroji grupė keikia pernelyg dideliu optimizmu trykštantį Ukrainos prezidento patarėją Oleksijų Arestovyčių ar net vadina jį juokdariu, aiškina, kad rusai daro daug klaidų, bet visgi stumiasi į priekį.
Vakarai, pasak jų, yra taukais aptekę ir sveiką agresyvumą pamiršę tinginiai, kuriems energetinių resursų prieinamumas ir degalų kaina degalinėse yra artimesni nei Ukrainos vaikų kraujas. Lietuvai prognozuojamas niūrokas scenarijus, nes valdantieji neskiria pakankamo dėmesio gynybai ir perka ne tai, ko reikia Lietuvai.
Abi grupės užsispyrusiai agresoriaus kareivius vadina orkais, o į pataisymus, jog šie delfininių šeimos gyvūnai nieko bendro su Tolkieno personažais neturi, gali reaguoti gana sarkastiškai įvardindami jus kaip neturintį prie ko prisikabinti „karybos ekspertą“.
Kabutes prie „karybos eksperto“ pridėjau ne veltui, nes tai – trečioji grupė, į kurią, beje, labai pretenduoja pirmų dviejų grupių atstovai, tačiau rezultatai, dažnu atveju, būna ganėtinai apverktini.
Kuriai gi priklausau aš pats? Subjektyviai vertinant – visoms. Analizuodamas viešai prieinamą informaciją kartais jaučiu, kad tiesos ir dinamiškai besikeičiančios situacijos paaiškinimų „tarp eilučių“ galima rasti įvairių pareiškimų kontekstuose, tačiau šis komentaras ne apie mano pojūčius, o apie tai, kokius pastebėjimus turėtų sukelti šis karas įvairių šalių kariniams analitikams, sprendimų priėmėjams bei pretendentams į analitikus iš civilių gretų.
Šiame tekste apstu kontroversiškų teiginių ir išankstinių nuostatų neigimo. Pirmiausia, imkime įsišaknijusį manymą, jog Rusija puola tik akivaizdžiai silpnas, vargiai galinčias pasipriešinti šalis.
Jeigu 2014-ųjų Ukraina gynybos požiūriu buvo itin silpna valstybė, 2022-aisiais – ji jau kelių šimtų tūkstančių užgrūdintų ir treniruotų karių šalis, sukaupusi nemenkus ginkluotės arsenalo bei atsargų kiekius.
Visgi Rusija puolė. Puolė kiekybiškai mažomis, klasikinio puolimo ir gynybos santykio neišlaikančiomis pajėgomis.
Puolė taikydama išskėstų pirštų taktiką – keliomis kryptimis iš karto. Kas tai? Karinės vadovybės planų netobulumas, netikėtumo faktoriaus demonstravimas (ši tezė vargu ar išlaiko kritiką, nes RF pajėgos daug savaičių demonstratyviai judėjo prie Ukrainos sienų) ar rusiško imperializmo įtikėjimas savo jėgomis?
Kaip ten bebūtų, karinės logikos prasme neteisingi veiksmai gali būti būdingi šiuolaikinės Rusijos Federacijos sprendimų priėmėjams, tad reikia tai vertinti ir Lietuvos bei visos NATO gynybos kontekste. Karinis atgrasymas NATO bataliono taktine grupe ar net brigada vienoje iš Baltijos valstybių gali pasirodyti absoliučiai nepakankamas argumentas Rusijos kariniams planuotojams.
Paskutinėmis birželio dienomis nemažai šurmulio sukėlė Estijos premjerės Kaja Kallas teiginiai, jog karo atveju aktyvavus dabartinius NATO gynybos planus Baltijos valstybių atžvilgiu, pastarąsias gali tekti vaduoti jau užimtas priešo ir toks scenarijus gali įvykti praėjus net 180 dienų nuo agresijos pradžios.
Vertinant techniškai, nesibaigus karui Ukrainoje, Rusijos Federacija neturi reikiamų pajėgumų pulti, o tuo labiau užimti visas Baltijos šalis, tačiau... totalitarinės valstybės turi stebėtiną valią agresijai, o šiam tikslui pasitelkus visos šalies resursus, aptalžytų pajėgumų atstatymas gali užtrukti gerokai trumpiau negu iš demokratinių valstybių biurokratinių malūnų girnapusių pasirodys miltai, skirti iškepti naują gynybos pajėgumų pyragą.
