Labai tikėtina, kad drebančia širdimi panašų klausimą, po skerdynių Bučoje ir kitose Ukrainos vietovėse uždavė sau ir nemaža dalis mūsų tautiečių. Kur glūdi tokio žiaurumo šaknys?
Pasak Pilietinio gynybos ir saugumo analizės centro „Locked N‘ Loaded“ atstovų, karo nusikaltimai yra kompleksinis reiškinys. Jį lemia:
- konflikte dalyvaujančių kariškių bendrasis išsilavinimas (ar kariai ir vadai supranta bei gerbia kultūrinę aplinką, kurioje yra);
- karinės profesinės savybės ir motyvacija (ar pajėgos turi kompetencijų profesionaliai vykdyti operacijas);
- karinių veiksmų eiga (ar pajėgos pasiekia savo taktinius ir operacinius tikslus, ar yra demoralizuotos);
- Aukštesnės vadovybės (pradedant nuo tiesioginės vadovybės, t.y. būrio, kuopos vado iki šalies vadovybės) nusižengimų ir nusikaltimų toleravimo lygis.
Sunku nepritarti tokioms išvadoms, tačiau Rusijos atveju tolerancija karo nusikaltimams yra giluminis reiškinys, giliai įspaustas šios tautos sąmonėje ir mentalitete.
Istorija pateikia daug faktų, kuomet Rusijos pajėgos demonstravo du prieštaringus, tačiau vienas kitą makabriškai papildančius veiksmų scenarijus – žiaurumą užpultiesiems bei abejingumą nelaimėn patekusioms saviškių pajėgoms ir nesiskaitymą su savo „žmogiškaisiais ištekliais“.
