Įvairios žiniasklaidos priemonės, pradedant socialiniais tinklais, vaizdo platformomis ir baigiant televizijomis bei radijo laidomis, griūva ant mūsų karo srautu. Tragiškais vaizdais iš ką tik išlaisvintų miestų, baisiais pranešimais, dar baisesnėmis prognozėmis ir būsimų įvykių analize.
Beje, tiek „pranešimus“, tiek „analizes“ kartais norisi rašyti būtent kabutėse, nes tai, kokios vertės žinutes jos neša, kartais labiau panašėja į informacinį triukšmą, kuriuo būtina užpildyti eterį, kad jame tiesiog nespengtų tyla.
Ar tai išties tik noras kažką apie karą pateikti redaktoriui, ar visgi šis tas daugiau? Ne, neprasidės toliau atradimai apie aukštesnės jėgos norą kontroliuoti mūsų protus, kuriuos taip mėgsta sąmokslų teorijų šalininkai, tačiau neigti informacinio karo, visuomenės nuomonės vaidmenį būtų kvaila.
Kaip teigia komunikacijos specialistas Arijus Katauskas, „kalbant apie komunikaciją, ją planuojant ir vykdant visada yra kelios dedamosios, kurios tiesiog būtinos. Supaprastintai kalbant: yra tam tikra tikslinė auditorija, ta tikslinė auditorija vienaip ar kitaip elgiasi, o mes norime tą elgesį pakeisti. Patį elgesį visad nulemia tam tikras žinojimas (arba nežinojimas). Keisdami „žinojimą“, mes tikimės pakeisti ir žmonių elgesį. Mums reikia įvesti savo komunikaciją per kanalus, kuriais jie pasitiki, formuoti žinojimą ir taip gauti norimą elgesį. Iš esmės, pasitikėjimas kanalu yra vienas kertinių dalykų“.
Pats Rusijos mentalitetas dažnam piliečiui teigia, kad „valdžia yra nuo Dievo“ / tiesiog „ten aukščiau – geriau žino“. Taigi, turime kanalą (tiesiogine ir perkeltine prasme), kuriuo vietiniai žmonės pasitiki. O tas kanalas transliuoja tai, ko reikia „valdžiai nuo Dievo“.
Kartais, perfrazuojant Z.Froidą, bananas ir reiškia tik bananą, kitaip tariant, žavėdamiesi ukrainiečių tautos valia gintis ir sėkmingai kariauti, mes pusiau retoriškai klausiame – o kas varo į priekį tuos „orkus“, kurie atėjo į svetimą žemę, miršta „pundeliais“, tačiau dažnu atveju vis tiek eina į priekį?
Čia karo komunikacija (arba tiesiog propaganda) jau atlikusi savo darbą, nes kaip teigė rusų žurnalistas (sėkmingai pasitraukęs iš savo mankurtiškos Tėvynės) Arkadijus Babčenko: paprastiems rusams užtenka ir paprastos motyvacijos – „chocholai kažin ko įsijautė – reikia statyti juos į vietą“. Štai ir viskas – tinkamu kanalu atitinkamos pastangos, tęsiamos dešimtmečiais, atliko savo darbą.
Šioje vietoje reikėtų pabaigti trumpą analizę, pasidžiaugti sėkmingu „orkų“ elgesio iššifravimu ir grįžti prie kasdienos rūpesčių, bet... mes pamiršome, kad karo komunikacinės subtilybės lygiai taip pat veikia ir kitą pusę, tai yra mus.
Tiesa, mes esame „šviesos pusėje“, „mūsų tikslas šventas. Ir apskritai, tiesa kalba mūsų lūpomis“ – ne veltui paminėtas klišių, kuriomis daugelis iš mūsų tiki, rinkinys. Taip, teisiškai, vertybine, emocine prasmėmis mes išties atstovaujame elementariai teisybei, tačiau dėl to niekas neatšaukė mūsų smegenų veiklos procesų bei karo komunikacijos ir jos kanalų įtakos mums patiems.
„Galima kalbėti apie propagandą, bet ji yra iš abiejų pusių. Mes vienoje dalyje dalyvaujame... Ir taip, klasikine komunikacijos prasme, tai manipuliacija“, – šypsodamasis teigia A.Katauskas.
„Viskas gana abstraktu šiame tekste...“, galbūt taip pagalvojote, jeigu paskaitėte iki šios vietos. Pabandykime pavyzdžiais – per pastaruosius mėnesius tikriausiai matėte daugybę filmuotos medžiagos iš Ukrainos karo.
Arba – ne visai iš Ukrainos, nes „internetai lūžta“ filmuotais kovų vaizdais iš dronų, kuriuose dalis vaizdo medžiagos – iš Sirijos bei Kalnų Karabacho konfliktų.
Per seniai vykusias pratybas jūroje taikiniu naudotas laivas pateikiamas kaip skęstantis kreiseris „Maskva“, o „ekskliuzyviniai kadrai iš „Azovstal“ gamyklos Mariupolyje“ išties buvo vaizdai iš britų Antrojo pasaulinio karo gynybos valdymo centro „HMS Forward Bunker“.
