Kiekvienoje „saldainio dilemoje“, kai reikia pasidalyti gėrybes, žmonės elgiasi skirtingai. Daugelis jų savo poelgį paaiškina tokiais žodžiais: „Nieko nepadarysi, tokia mano prigimtis.“ Tačiau jų elgesys nebūtinai reiškia jų prigimtį. Jis gali būti užkoduotas genuose (gautas su protėvių krauju, – perpylimo būdu neplinta) arba tiesiog išmoktas.
O kas tada yra žmogaus prigimtis? Ji baigiasi sulig paskutine bendra savybe, kuri būdinga kiekvienam žmogui. Ir dešimtukininkui, ir Lady Gagai. Ji nusako, kokie yra visi be išimties žmonės. Prigimtis vienoda, bet genai ir įpročiai skiriasi. Taigi posakiai „anyta velnio pramanyta“ arba „visi vyrai – kiaulės“ yra laužti iš piršto.
Beje, tu lankaisi bažnyčioje? Jei bent šiek tiek mokeisi tikėjimo tiesų, o ne tik keliais šliaužiojai, apie prigimtį tikrai girdėjai. Ar žmogus iš principo geras ar blogas? „Geras, nes yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą“, – sako vieni. Tai faina! Nugyvenk gyvenimą pagal savo prigimtį, ir keliausi į dangų.
Mums, politikos genijams, svarbu tai, jog priklausomai nuo to, kokia žmogaus prigimtis, politika turi arba saugoti prigimtinį mūsų gėrį, arba padėti mums kovoti su pirmykštėmis nedorybėmis.
„Blogas, nes savo gėrį sutepė gimtąja nuodėme (na, žaltys, obuolys, filosofija, šurumburum)“, – sako kiti. Tada tai šakės! Reikės nueiti sunkų kelią, kad nusipelnytum išganymo. Bet tai – „Religijos genijams“ tema.
Tą patį klausimą nagrinėja ir mąstytojai, tik moksliniais būdais. Jie bando įsivaizduoti, kaip kiekvienas žmogus elgtųsi įvairiose situacijose.
O tu savo prigimtį laikai gera ar verta kalėjimo?
Mums, politikos genijams, svarbu tai, jog priklausomai nuo to, kokia žmogaus prigimtis, politika turi arba saugoti prigimtinį mūsų gėrį, arba padėti mums kovoti su pirmykštėmis nedorybėmis. Še tau įstatymai, še tau mokesčiai, še tau draudimas žygiuoti Gedimino prospektu.
Bet kokia ta žmogaus prigimtis? Ką aš žinau.
Tikiu, kad žmogaus prigimtis nėra bloga. Na, įsivaizduok patį baisiausią politiką. Kraugerį (tpfu, man irgi įsivaizdavus niežti pažastis). Patikėk, net jis nėra blogas. Blogas yra tas, kuris piktybiškai, tiesiog šiaip visiems kenkia. Tu jam iš ryto „labas rytas“, – o jis tau šnai į snukį. Tu jam vakare „aš iškviečiau policiją“, o jis tau pyst peiliu per padangas.
Laimė, tokių nėra daug. Dauguma tų, kuriuos kasdien vadiname blogais, yra tiesiog egoistai, besirūpinantys savo poreikiais. Įsimink šį skirtumą, jis leis tau suprasti, kad niekšas – irgi žmogus. Jis tik vergauja savo nepažabotiems interesams.
Mokslinčiai žmogaus prigimtį įprastai įvardija ne kaip blogą ar gerą, bet kaip egoistinę arba visuomenišką. Vieni prigimties tyrėjai porina, kad esame egoistai, kuriems rūpi tik be saiko kaupti.
Tikiu, kad žmogaus prigimtis nėra gera. Įsivaizduok patį doriausią pažįstamą žmogų. Manai, jis niekada nepadaro nuodėmių? Padaro, padaro. Tik mažiau. Jam kur kas svarbiau taikiai sugyventi su aplinkiniais. Jis pažaboja savo interesus tam, kad kiti būtų laimingesni. Toks žmogus vadinamas bendruomenišku. Tačiau tai nereiškia, kad jis nesusigundytų kabineto stalčiuje rastu milijonu.
Mokslinčiai žmogaus prigimtį įprastai įvardija ne kaip blogą ar gerą, bet kaip egoistinę arba visuomenišką. Vieni prigimties tyrėjai porina, kad esame egoistai, kuriems rūpi tik be saiko kaupti. Kiti dudena, kad žmonės yra bendruomeniški, iš prigimties linkę mylėti ir rūpintis kitais.
Mes, žmonės, greičiausiai esame ir tokie, ir tokie. Tokie pakalę bendruomeniniai egoistai. Štai tokia mūsų prigimtis, kuri padeda žmogui išlikti jau daugiau nei 100 000 metų.
Ar matei, kaip kūdikiai kovoja dėl kiekvieno žaislo, kol jiems nepradeda aiškinti: „Pasidalink, pasibučiuok“? „Bet jie myli savo tėvus“, – pasakysi tu? O tu nemylėtum pieno kombinato ir žaidimų automato? „Tėvai irgi myli savo bejėgius vaikus“, – vėl pasakysi tu? Tai aišku! Juk vaikai: a) įprasmina mūsų gyvenimą, b) pratęsia giminę, c) šiaip faini ir d) uždirbs mums pensiją (beje, tai yra mitas). Visi mes – egoistai.
Bet turime ir to bendruomeniškumo. Kiekvienas. Gal tai – meilė? Gal tai – savisaugos instinktas? Tačiau iš prigimties esame bendruomeniški ir linkę mylėti. Juk net mafiozas myli savo balandį ar, dar iškrypėliškiau, Jorkšyro terjerą.
Vis dėlto žmogaus egoizmą įrodyti kur kas lengviau negu bendruomeniškumą. Pamąstyk, ar sugalvosi nors vieną atvejį, kai gražiai elgiesi be jokios savanaudiškos priežasties? Na, padedi kitam ne dėl to, kad žinai, jog gausi atlygį, ir su kažkuo draugauji ne dėl to, kad tai kelia tavo markę?
Yra teigiančių, kad mes visada elgiamės bendruomeniškai tik iš išskaičiavimo. Tačiau net ir didžiausiems galiūnams ar vienišiams nors kartais norisi pažiūrėti filmą „Tegyvuoja meilė“. Kažin, jeigu žmonės visiškai neturėtų įgimto natūralaus bendruomeniškumo, ar ilgai truktų jų santuokos, bendruomenės ir valstybės? Ypač šiais laikais, kai žmogų daugelyje vietų pakeičia pripučiama moteris arba robotai. Štai kodėl egoistinėse JAV Holivudas pumpuoja tiek daug bendruomeniškumą aukštinančių filmų.
Užbaigėme antrąjį politizavimosi lygį – susitarėme, kad žmogus iš prigimties yra bendruomeniškas egoistas. Todėl galime sugyventi su kaimynais, draugais ir pensininkais. Kitame tekste pranešiu, kad tu turi sutartis su jais visais.
