Pastarajame tekste bandžiau įtikinti tave, kad žmogaus prigimtis yra bendruomeniškai egoistiška. Toks yra kiekvienas žmogus. Tačiau, žinoma, kad visi mes esame skirtingi. Pažiūrėk į savo klasiokus, kolegas ir netgi šeimos narius.
Vienų pirščiukai labiau į save riesti, o kiti dažnai suglumina savo gerumu. Prigimtis mūsų vienoda, tačiau auklėjimas, motinos nervai, kol buvome gimdoje, šeimos, kurioje gimėme, finansinė padėtis, o galiausiai, polinkis tukti skiriasi. Tai kaip mes, visi tokie skirtingi, sugyvenam? Ir ar verta?
Mąstytojai yra sugalvoję tokį „visuomenės sutarties“ arba „visuomenės kontrakto“ terminą. Jis reiškia, kad mes, visi bet kurios bendruomenės nariai, susitariame (sudarome sutartį), kad gyvensime kartu, nes mums taip patogiau. Aš nespardysiu silpnesnių už save, kad manęs neminkytų už mane stipresni. Tu nevogsi mano saldainių, kad ir iš tavęs nevogtų saldainių. Ir taip toliau.
Darsyk grįžtant prie prigimties, esu įsitikinęs, kad tą mūsų norą būti kartu lemia ne tik išskaičiavimas, bet ir prigimtinis bendruomeniškumas.
Kontraktus ar sutartis sudarome ne tik dėl valstybės ar bendruomenės, bet ir dėl tokių iš pirmo žvilgsnio įprastų sambūrių, kaip draugų grupė ar net šeima. Ar vyras ir moteris gyvena kartu, nes myli vienas kitą? O gal dėl to, kad dviese lengviau keisti sauskelnes, iš pradžių savo vaikams, o paskui sau? Per gyvenimą sudarome ne vieną tokią sutartį.
Beje, kaip tau atrodo, ar šeima yra natūrali būsena, ar sutartis (mandrai dar galime sakyti – kontraktas)?
Bet kuris kontraktas gali būti tiek žodinis (susitarėme žodžiu), tiek rašytinis (pasirašėme vedybinę sutartį arba sukūrėme konstituciją).
Egoistams geriau gyventi valstybėje, kurioje valdžia, policija, teismai, mokesčių ir kalbos inspekcijos kuo mažiau kišasi į žmonių gyvenimą. Egoistai reikalus mėgsta spręsti patys. Mokslinčiai tokias valstybes gali pavadinti liberaliomis.
Priklausomai nuo to, kokios rūšies žmonės įsigali vienoje ar kitoje valstybėje, jos visuomeninis kontraktas pakreipiamas į vieną ar kitą pusę.
Egoistams geriau gyventi valstybėje, kurioje valdžia, policija, teismai, mokesčių ir kalbos inspekcijos kuo mažiau kišasi į žmonių gyvenimą. Egoistai reikalus mėgsta spręsti patys. Mokslinčiai tokias valstybes gali pavadinti liberaliomis.
Bendruomeniškiems žmonėms mieliau, kai valstybė kontroliuoja kuo daugiau sričių, kuria kuo daugiau taisyklių ir renka kuo didesnius mokesčius, kad galėtų perskirstyti šiuos mokesčius ir suvienodinti pragyvenimo lygį. Tokios valstybės vadinamos socialistinėmis.
Liberaliose šalyse valdžia stengiasi kuo labiau atrišti rankas verslui (nes bankininkas pats geriau žino, kur investuoti) ir nesikišti į tas sritis, kurios neturi tiesioginio poveikio valstybės gerovei (pvz., ar žmonės gyvena susituokę, ar nesusituokę, ir kokios spalvos jų patalynė).
Socialistinėse valstybėse valdžios rankose atsiduria didžiausios ir svarbiausios šalies įmonės (pvz., geležinkelių ir traukinių, nes tik pati valstybė žino, ką, kur ir už kiek geriausia pervežti). Valdžia mielai išlaiko valstybines medicinos ir švietimo įstaigas.
Ji mano geriausiai žinanti, kas visiems yra moralu ir amoralu. O jau mokesčių didybė! Užtat visi yra bent minimaliai aprūpinti, paprastai turi darbą ir stogą virš galvos. O svarbiausia, visi kaimynai, draugai ir pažįstami gyvena panašiai. Tad nekyla pavydo priepuoliai.
Nuo ko priklauso, ar visuomenės pasirenka liberalesnį, ar bendruomeniškesnį kontraktą, aš tau negaliu atsakyti. Vieni sako, kad nuo kultūros. Nuo švietimo. Kiti sako, kad nuo oro. Rimtai! Šiaurėje žmonės bendruomeniškesni.
Bet svarbiausia yra štai kas. Kiekvienas asmuo yra bendruomenės sutarties, kurioje dalyvauja, šalis (subjektas, dalis, kuri turi teises ir pareigas)! Taigi tu gali keisti ar bent pabandyti keisti kiekvieną kontraktą, kuriame dalyvauji.
Netgi valstybė nėra tai, kas duota iš dangaus kaip šventa karvė. Ji gali būti keičiama! Gal būčiau atrodęs keistai, taip sakydamas prieš 10 metų, bet dabar, kai 300 000 lietuvių gyvenimui pasirinko kitas valsybes, akivaizdu, kad Lietuva jiems neatrodo kaip vieta, kurioje gimei ir privalai gyventi. Jiems nepatiko mūsų visuomeninė sutartis ir jie pasirinko kitas šalis. Tapo tų šalių visuomeninės sutarties dalimis.
Taigi tokie dalykai, kaip amžius, nuo kada galima dalyvauti rinkimuose, darbo valandos ar netgi vasaros ir žiemos laikas, tėra susitarimo dalykas.
Tu, kaip visuomenės kontrakto dalyvis, gali bandyti juos pakeisti. Gali pakeisti ir visiškai pamatinius dalykus (pvz., Trispalvę į Vytį), tačiau jų nedetalizuosiu, kad per anksti nepradėtumei kelti revoliucijos. Vis dėlto, jeigu tau kas nors kada nors pasakys, kad tai, jog gyvenate vienaip ar kitaip, yra natūralu, paprašyk parodyti visuomeninę sutartį.
Štai ir tapome įvairių sutarčių šalimis. O kitame tekste panagrinėsime, kaip tų sutarčių pagrindu mes patys su šypsena atiduodame bizūną į kitų rankas, kad mus paplaktų.
