Kas ta „saldainio dilema“? Mąstytojų knygose nesirausk, nes tokį terminą sugalvojau aš. „Saldainio dilema“ paaiškina, kaip atsiranda politika. O ji atsiranda ten, kur keletas žmonių turi bendrų reikalų. Dažniausiai, kai reikia ką nors pasidalyti.
Taigi įsivaizduok, kad tau ir tavo draugams, klasiokams, kolegoms ar kaimynams iš dangaus va taip va taukšt ir nukrenta saldainis. Gali tame pačiame įsivaizdavimo žaidime numesti tiek savo mėgstamiausią, tiek patį šlykščiausią saldainį (pvz., būna tokių smirdinčių žarnomis). Vis tiek veiks panašūs grupės žaidimai. Kas atsitinka?
Visiems, kuriems iš dangaus nukrito saldainis, kyla klausimai:
Ar čiupti pirmam? Kodėl?
Kas turi čiupti pirmas? Kodėl?
Ar reikia pasidalyti? Kodėl?
Kaip pasidalyti? Kodėl?
Ką daryti, jeigu nesutinki su padalijimu? Kodėl?
Ir taip toliau.
Jeigu ką tik taukštelėjęs saldainis tau atrodo labai skanus, gali pulti ir pasiimti jį sau. Tačiau tą patį greičiausiai nori padaryti ir kiti. Jeigu dangus davė ne tokį skanų saldainį, gali atiduoti jį kitiems. Tačiau tada, kai kitą kartą nukris geresnis kąsnis, turbūt tikėsiesi, jog ir kiti pasielgs kilniadvasiškai. O kiti gali pasirodyti ne tokie kilniadvasiški.
Ten, kur turime saldainio dilemą, atsiranda politika. Sprendimas, kaip pasidalyti gėrybes. Dėsninga, jog tas, kas negina savo interesų saldainio dalybose, čiulpia ne tai, kas saldu.
Galite tiesiog pasidalyti saldainį? Tačiau kaip? Po lygiai, visi čiulpsit tą vieną nusususį saldainiuką? Gal kitam būtent šio skanėsto norisi daug labiau nei tau? Gal tu mieliau pasirinktum tą žarnasmirdį čiulpėsį, kad tik nereikėtų su niekuo dalintis?
O gal tu šiaip visada visiems nuolaidžiauji. Neva saldainiai – vaikų biznis. Neva, kai kumpį dalysimės, tada tai parodysiu nagus. Tave visi laikys lopu, ir tiek. Tiek prie saldainių, tiek prie kumpių. „Ai, čia tas kumpis“, – sakys. Štai tau ir dilema!
Ten, kur turime saldainio dilemą, atsiranda politika. Sprendimas, kaip pasidalyti gėrybes. Dėsninga, jog tas, kas negina savo interesų saldainio dalybose, čiulpia ne tai, kas saldu. Tas pats principas galioja ir politikoje. Gudrieji ir pirmieji ilgainiui sukuria taisykles ir apsistato įstatymais, policija, kariuomene, taip įtvirtindami savo teisę čiulpti pirmi.
Žinai, aš labai norėčiau tikėti, kad taip nėra, tačiau „saldainio dilema“ pradeda veikti ne Seimo koridoriuose ar savivaldybės kabinetuose. Politika prasideda, tau išėjus iš namų. Laiptinėje (kas privatizuos laisvą sandėliuką), klasėje (kas važiuos į mainų programą), darbovietėje (kas gaus atostogų kelialapį). Nagus reikia rodyti visada. Kitaip jie atšips ir liksi tu ir be atostogų, ir be sandėliuko.
Gyvenime daug kas yra padėta ant lėkštelės: kasa be eilės parduotuvėje, nemokami pietūs seminare, ERASMUS teikiamos studijų užsienyje galimybės, kiti ES finansuojami projektai, savivaldybės kelių asfaltavimo programa, už biudžeto pinigus vykdomi paslaugų ir prekių pirkimo konkursai, kurie, patikėk, ne visi sulaukia tiekėjų pasiūlymų.
Politikos logika tokia: kažkas sukuria vertybes, kurių daugelį tu gali pasiimti nemokamai.
Ateik, pamatyk, paklausk, ar niekam nepriklauso, ir pasiimk! Jokio nusikaltimo!
Štai, mes su tavimi įveikėme pirmąjį politizavimosi lygį – išsiaiškinome, kad politika yra gėrybių dalybos, kuriose tu privalai dalyvauti.
Beje, gali paprieštarauti, kad didžioji politika ir didžioji dilema kyla ne dėl saldainio, o dėl bendrų sunkumų. Pavyzdžiui, tavo kiemo vidury kažkas paliko krūvą. Ir prasideda svarstymai: „Kas išvalys? Aš? Kodėl aš? O kitą kartą tu? O gal visi? Bet aš alergiškas krūvoms!“
Dorojimasis su sunkumais tarp mūsų irgi sukuria politiką. Bet principai vis tiek veikia tokie pat kaip saldainio dilemoje. Be to, ekonomikos teorija sako, kad geram vadybininkui kiekviena problema yra iššūkis, galimybė. Ir saldainis.
Kitame tekste aiškinsimės apie žmogaus prigimtį. Kokie tavo kėslai, kai padedi nepažįstamai močiutei?